„Tokia nerašyta žemaičiuose stalo kultūra: išdėliok prieš svečią viską, ką turi geriausio, ir nuolat ragink valgyti bei gerti: „Kaštavuoket, patikrinket, kap nutruopijau. Šiou sykiu didle gers pavyka kastinys.“ Lietuviškai tai reiškia: „Ragaukit, patikrinkit, ar ištaikiau pagaminti. Šį sykį kastinys labai gerai pavyko“, – ir žemaitiškai, ir bendrine lietuvių kalba pasakoja Telšiuose gimusi ir augusi aktorė Nijolė NARMONTAITĖ (67).
Aktorė iki šiol puikiai mena visus namuose gamintus žemaitiškus patiekalus, nesunkiai ir dabar pati paruoštų, tik laiko vis trūksta. „Žemaičiai vaišingi ne mažiau nei pietiečiai. Ant stalo visada gražiai išguldo paruoštas patrovas (patiekalus): su lupenomis virtas bulves, kurias skanu mirkyti į pakepintas ir sutrintas kanapių sėklas. Iš paliavuota viedra (emaliuoto kibiro) išgriebia slėgtus grybus. Gražiai į polmiskiukus (dubenėlius) įdeda raugintų kopūstų su spanguolėmis, raugintų agurkų, burokėlių su morkomis ir pupelėmis...“ – prisimena. Jos vaikystės namuose Telšiuose niekad netrūko šilumos, meilės, dainų ir paprasto, bet skanaus maisto.
„Kiek save prisimenu, visada būdavau alkana. Ir ne todėl, kad namuose neturėjom ko valgyti, o kad buvau baisiai valgi. Nors auklėjo mane gerbti maistą ir įsidėti į lėkštę tiek, kad suvalgyčiau, akys nuolat būdavo didesnės už mane pačią – prisikraudavau pilną lėkštę, ir dar su kaupu. Tėtis sakydavo: „Mon negaila, bet kor tau, vakulieli, telp?“ Jei neįveikdavau savo porcijos, ją atlaidžiai šypsodamas suvalgydavo tetušėlis, – juokiasi prisiminusi. – Buvau buini (stora) papūstžandė, tad vadindavo mane Klecku, Cepelinu, bet dažniausiai – Smaku. Kai lėkštę net išlaižydavau, mama džiaugdavosi: „No, caca vaks, bus pagada.“ (Na, geras vaikas, bus giedra.)
.