Vaida Skaisgirė apie įsimylėjimą: „Negalėčiau leistis į netikrus santykius“

Trumpa dosjė

• GIMIMO DATA IR VIETA. 1990 m. lapkričio 18 d.
• ZODIAKO ŽENKLAS. Skorpionas.
• STATUSAS. Išsituokusi, laisva moteris.
• VAIKAI. Sūnus Atas (8 m.).
• SUMANYMAS.  Kulinarinė knyga, kurią rašau.
• ĮSIMINTINIAUSIAS ĮVYKIS. Sūnaus gimimas.
• PALINKĖJIMAS SAU. Susikurti tai, kas nepavyko per praėjusį dešimtmetį.
• POMĖGIS. Gaminti maistą. Knygos, geras filmas padeda atgauti pusiausvyrą.
• KOMPLEKSAS. Mokausi nebijoti būti silpna ir priimti pagalbą, kai jos reikia. 
• DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Netekti mylimų žmonių, nes tai nuo tavęs nepriklauso. Visas kitas baimes įmanoma įveikti. 
• GROŽIO PROCEDŪRA. Masažas (deja, per karantiną uždraustas) ir geras miegas. 
• PATINKANTI SPALVA. Raudona. Toks ir mano lūpdažis, ir automobilis... Tik gal namų sienų nedažyčiau raudonai.
• MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Virtuvės rakandams, įrankiams. 
• ERZINANTI ŽMONIŲ SAVYBĖ. Nepagarba ir išdavystė.
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Skalbimas ir lyginimas. Esu sugadinusi nemažai drabužių, tad šį darbą mieliau patikiu valyklai.

Kokie jums buvo 2020-ieji?

Vieni keisčiausių. Priėmiau nemažai esminių sprendimų. Oficialiai išsiskyriau. Dar niekam nesu sakiusi – baigiu rašyti ir kulinarinę knygą (tokio formato Lietuvoje dar nebuvo). Taip pat pernai, atsakingai įvertinusi savo galimybes, nusprendžiau pasiimti paskolą. Išsirinkau būstą Vilniaus centre. Kol įsirengsiu, su sūnumi apsistojome išsinuomotame bute, 23-iajame dangoraižio aukšte.

Kalėdos buvo pačios liūdniausios – Atas pagal pasiskirstymą jas šventė su tėčiu, bet per Naujuosius jau kartu su sūnumi siautėjome dviese naujuose namuose. Pasistūmėjau ir dėl rimtų sprendimų asmeniniame gyvenime. Ir darbo srityje supratau, kad ne viskas matuojama pinigais. Tam tikri mano per šiuos metus įgyvendinti socialiniai projektai (apie autizmo sutrikimus, vaisiaus alkoholinį sindromą) davė daug didesnę emocinę grąžą nei finansinė nauda. 

Pradedate naują, didelių iššūkių kupiną gyvenimo etapą?

Per kiekvieną gimtadienį su savimi pasikalbu, tarsi savo gyvenimo buhalterė susivedu sąskaitas. Kadangi ką tik suėjo 30, per paskutinį gimtadienį norėjosi įsivertinti visą praėjusį dešimtmetį. Supratau, kad jis buvo beprotiškai perpildytas įvykių. Ištekėjau, susilaukiau vaiko, baigiau mokslus, įkūriau ne vieną įmonę, išsiskyriau, įsimylėjau iš naujo... Per kitą dešimtį norėčiau sutvarkyti tas gyvenimo vietas, kurios man nepavyko. 

Jei ne paslaptis, kokias?

Tai – šeima, darbas protingomis apimtimis. Svajoju praplėsti veiklą. Ji susijusi su aistra gaminti. Užsidegiau ir nuosavo restorano idėja. Pajutau, kad noriu daryti tai, kas man miela ir nebūtinai neša vien tik finansinę naudą. Ateityje tai galbūt taps ir vienu iš pragyvenimo šaltinių. Pažįstami žino, kad esu visiškai išprotėjusi kulinarė (juokiasi). Virtuvė man – tarsi meditacijos zona. Pats geriausias laikas, kai į namus suguža draugai, artimieji ir mes visi mėgaujamės bendravimu, geru maistu... To labai trūksta.

Sakoma, Skorpiono ženklo atstovai yra maksimalistai, linkę į kraštutinumus...

Anksčiau netikėjau charakteristikomis pagal Zodiako ženklus. Dabar matau, kad yra tiesos – Skorpionai linkę daug duoti, bet kartu daug reikalauja ir iš kitų. Sunkiai prisileidžia žmones (gal dėl to atrodo arogantiški), bet jei jau myli, atiduoda visą save. O išduoti, įskaudinti gali stipriai nekęsti.

Pačiai sudėtinga, nes kai išsikeli aukštas karteles ir jų nepavyksta pasiekti, kenti. Mano gyvenimas yra balansavimas ties kraštutinumais – juoda arba balta, karšta arba šalta. Lyg vaikščiotum pianino klavišais.

Kokios spalvos jūsų gyvenime yra daugiau – juodos ar baltos?..

Džiaugiuosi, kad baltos yra daugiau, nes moku susitvardyti, stresines situacijas, sunkumus paversti varomąja jėga prasmingiems darbams. Svarbiausia – sugebėti išsiaiškinti, kodėl kilo tam tikros situacijos gyvenime. Žinoma, nesu robotas ar geležinė ledi, man nesvetimi jausmai, ašaros. Bet... geriau jaučiuosi rūpindamasi kitais nei prašydama pagalbos sau. Nors turiu daug artimų žmonių, man nekyla noras skųstis, išsiverkti ant peties. Man atrodo, kad neturiu teisės gaišinti kitų, užkrauti jiems savo problemų. O juk iš tiesų taip ir turi būti – vienąsyk tu ištiesi draugui pagalbos ranką, kitąkart – jis tau.

Kas jums svarbiausia kuriant santykius? 

Pagarba, lojalumas. Išdavystė man baisiausias dalykas. O tų išdavysčių yra visokių formų. Teko patirti didelių apgavysčių iš komandos darbe ir asmeniniame gyvenime. Pasijunti tarsi gavęs šlapiu skuduru per veidą, bet tos patirtys padeda įgyti tam tikrų savybių. Tapau atsargesnė, ne tokia naivi ir patikli. 

Manau, santykiai be pagarbos – santykiai be ateities. Ar kalbėtume apie tėvų ir vaikų, vyro ir moters, draugų santykius – visur galioja ta pati taisyklė. Todėl ir pati stengiuosi rodyti pagarbą kiekvienam: ar tai būtų praeivis gatvėje, ar pardavėja, ar tėvai, kolegos.

Tiesa, turiu pripažinti, kad kartais net be pagrindo man pasivaidena, kad kažkas elgiasi nepagarbiai. Gali būti, kad tas perdėtas pagarbos reikalavimas kyla dėl nevisavertiškumo komplekso. Manau, jis dar labiau išsikerojo, kai, ištekėjus už Rolando, visi ėmė man lipdyti etiketes „Įtakingo, vyresnio vyro žmona, jai viskas padėta ant lėkštutės“. Dėl to buvo sunkiau, nes visur reikėdavo išsklaidyti išankstinę nuomonę, parodyti, ką sugebu. Vizitai pas psichoterapeutą man labai padeda analizuoti savo elgesio priežastis, geriau pažinti save.

Ankstyva motinystė nesutrukdė siekti karjeros?..

Ne. Sūnaus susilaukiau labai jauna, vos 22-ejų. Niekada nebuvau mergaitė, žaidžianti su lėlytėmis. Priešingai, buvau padūkusi, karsčiausi medžiais, žaidžiau futbolą. Galvojau, pirmiau padarysiu karjerą, o jau nuo 30-ies kursiu šeimą, gimdysiu vaikus. Nors viskas išėjo kitaip, nė kiek nesigailiu. Tapusi mama pajutau, lyg kas būtų davęs sparnus ar uždegęs ugnį. Pasijutau labai stipri ir reikšminga, nes padovanojau naują gyvybę, sūnui visą gyvenimą būsiu svarbiausias žmogus. Ir jis man. Toliau tęsiau studijas, norėjau dirbti.

Kai tą laiką prisimenu, trūkinėja atmintis it kino juosta. Viskas vyko lyg konvejeriu: bemiegės naktys, paskaitos, vaikutis. Žinoma, šiame etape sūnaus gyvenime kaip lygiavertis partneris dalyvavo ir tėtis. Jis skatino nesustoti, klausytis širdies balso, suteikė visokeriopą pagalbą. Už tai buvusiam vyrui esu dėkinga. 

Ar meile nenusivylėte?

Ne, nenusivyliau. Jei kažkas nepavyko gyvenime, nereiškia, kad nepavyks ateityje. Kiekvienas potyris yra pamoka, auginantis asmenybę. Neabejoju, kad man pavyks pamilti ir ta meilė tęsis iki gyvenimo pabaigos. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai toks tempas, tokia didelė pasiūla, visko tiek daug vyksta, žmonės, deja, labai greitai išsikvepia poroje.

Mūsų tėvų laikais tolima kelionė, išvyka suteikdavo įspūdžių dešimčiai metų, o dabar esame visko persisotinę. Kartais atrodo, kad nebeturime vienas kitam ko duoti. Vieni iš kitų išsiurbiame viską, ką galime. Tada norisi eiti toliau ir ieškoti naujų pojūčių. Deja, tapome vartotojais net kurdami santykius. 

Ar yra žmogus, vertas būti šalia jūsų?..

Visi protingi, kažko gyvenime pasiekę vyrai deklaruoja, kad nori šalia turėti stiprią, savarankišką, save gerbiančią moterį su charakteriu. Bet problema ta, kad dažnas, tokią gavęs, su ja nesusitvarko. Paaiškėja, kad stiprioji lytis nėra tokia ir stipri.

Norėčiau, kad šalia būtų stipresnis už mane žmogus, kuris gerbtų mane ir kartu gebėtų neužgniaužti mano moteriškos prigimties. Lygiaverčio partnerio, kurį gerbčiau ir aš. Norėtųsi, kad jis man būtų tvirta atrama, kaip ir aš jam. Mano kartelė aukšta ir asmeniniame gyvenime, ir darbe. 

Kokius keliate reikalavimus?

Man visur reikia visumos, o ne fragmentų. Poroje man vyras turi būti ir draugas, ir partneris, ir kambariokas. Svarbu ir meilė, ir aistra, ir tėviški, motiniški jausmai, nes visiems reikia švelnumo, saugumo. Ar toks žmogus yra šiuo metu? Šia tema išsiplėsti nenorėčiau.

Pasakysiu tik tiek, kad niekada negalėčiau leistis į netikrus santykius – paminti savigarbą ir gyventi su kažkuo vien iš išskaičiavimo (ir nebūtinai finansinio) ar dėl vaikų. Neturime teisės pasmerkti atžalų augti namuose, kur tvyro barniai, neištikimybė, nepagarba, nes tai dar didesnė trauma. Vaikas laimingas, kai laimingi tėvai. O kartais tėvai būna laimingesni gyvendami atskirai.

Tėtis dalyvauja sūnaus gyvenime ir po skyrybų?..

Po daugelio diskusijų su buvusiu vyru praleidžiame vienodai dienų augindami Atą. Jis būna dviejuose namuose ir patiria abiejų meilę. Tiesa, ta meilė skirtinga. Su tėčiu sieja vienoks ryšys, su manimi kitoks. Bėda ta, kad mes skirtingai suprantame, kas yra auklėjimas.

Sūnui tenka būti brandžiam ne pagal amžių. Su tėčiu juos sieja vyriški reikalai, kartu jie daug sportuoja, pramogauja. Tėtis moko sūnų būti stiprų, nenusileisti, kad neužliptų kas nors ant galvos. Aš mokau pagarbos žmonėms, nes Atas yra labai jautrus ir geras. Laimė, su metais įgijau daugiau išminties ir kantrybės, sugebu laviruoti nedramatizuodama tokių santykių.

Ko tikitės iš 2021 metų ir ko sau palinkėtumėte?

Dabar svarbu suvaldyti pandemiją, nes ji turi didelę įtaką visų ekonominiam gyvenimui ir psichologinei savijautai. Laimė, bankrotais praėjusieji metai nebuvo pažymėti. Didžiausias iššūkis buvo socialinė izoliacija. Bendravimas man labai svarbus dalykas, ypač su artimaisiais (tėvais, sese), to labai pasigendu. 

Per praėjusį dešimtmetį pasistačiau tvirtus pamatus beveik visose gyvenimo srityse. Tai per ateinantį palinkėčiau sau užsidėti tvirtą stogą, kurio nenupūstų joks vėjas.