Vakaro skaitiniai: Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikų auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Kristinos Sabaliauskaitės knygai „Silva Rerum II“.
Antrosios „Silva Rerum“ dalies pradžia skaitėsi gana sunkiai ir nežinau dėl ko labiau: ar dėl laiko trūkumo, ar dėl to, kad nesisekė įsijausti. Visgi, pamažu įsitraukiau ir įveikiau antrąją dalį.
Labai magėjo sužinoti, kaip sekėsi Uršulei su Jonu Kirdėjumi, nes jų laiminga pabaiga pirmoje dalyje sukėlė daugybę klaustukų, į kuriuos žūtbūt norėjosi atsakymų. Deja. Atsakymai pasirodė tik knygos pabaigoje.
Kūrinyje laikas iškart nusikelia į 1707 metus ir po to lyg eina pirmyn, bet tuo pačiu ir atgal. Romanas prasideda nuo pasenusios Uršulės Birontienės, kuri, mano džiaugsmui, okupuoja pakankamai didelę dalį kūrinio ir po truputį atveria visus savo gyvenimo užkaborius: patirtus džiaugsmus, skausmus, aistras, nelaimes, pasisekimus ir nuopuolius.
Kone kiekvienas knygos skyrius pateikdavo staigmenų. Nepaisant mano simpatijos Uršulei, taip pat suintrigavo ir Kazimiero sūnaus Jono Izidoriaus bei jo žmonos Onos Kotrynos linija. Tikrai įdomiai bei intriguojančiai likimas (t.y. autorė) suko, raizgė, pančiojo jų gyvenimus.
Šioje istorijoje, tarsi daugybės nutylėtų dalykų paaiškintojas, įtraukiamas ir daktaras Gordonas, kuris įstabaus (visiškai nebūdingo tam laikotarpiui) savo proto dėka viską suvokia logiškai ir įvairias senovės liaudies ligas diagnozuoja šiuolaikiškai (pvz. anuomet vadinta prancūziška liga iš tiesų buvo gonorėja).
Po to, kai pasakojimas persilaužė ir skaitėsi lengvai, kartais net aiktelėdavau, kokiose netikėtose situacijose pasirodydavo pirmosios knygos dalies veikėjai ir kaip vienokiu ar kitokiu būdu visų keliai persipindavo.
Įdomu yra tai, kad nėra nei labai blogiečių, nei labai geriečių. Veikėjai – žemiški, su savo patirtimis, nuodėmėmis ir išgyvenimais. O ironiška, jog visi iki vieno itin pamaldūs, bijo bažnyčios ir dieną naktį poteriauja, bet tuo pačiu metu svetimauja, muša, žudo – vienaip ar kitaip iš eilės laužo visus Dievo įsakymus.
Kiekvienas veikėjas turi ryškų, puikiai atskleistą charakterį ir kiekvieną jų norisi pažinti, suprasti elgesio motyvus, pateisinti arba… ne.
Autorė įspūdingai vaizdžiai perteikė maro nuniokotą Lietuvą, išmirusius kaimus, miestelius, nustekentą Vilnių, kareivių kovą su užkratu ir karą. Būtent karas ir maras – šie du dalykai spaudė širdį ir kėlė didelį norą džiaugtis, kad čia gyvenam dabar, o ne prieš tris šimtus metų…
Ši knyga man vėl iššaukė platų emocijų spektrą. Tik priešingai nei pirmoji dalis, buvo praktiškai nenuspėjama ir visiškai neįkyrėjo ištęstais aplinkos ir daiktų aprašymais.
Įstrigo, kad kai kuriais momentais žiaurumai buvo tokie baisūs, kad tiesiog užversdavau knygą ir kelias minutes bandydavau atsitokėti. Visuomet vengiu baisumų susijusių su kūdikiais, vaikais, o čia taip viskas nutėkšta, kad po to dar ilgai akyse sukosi košmariški vaizdiniai.
Na ir pabaigoje paminėsiu kas mane labiausiai suerzino. Pyktelėjau ant autorės, kad viso kūrinio metu klaidino dėl Bironto. Kai paaiškėjo, kas yra kas, supratau, kad visai apie kitą žmogų buvau susidariusi nuomonę ir puoliau vartyti knygą iš naujo ieškodama, ką praleidau. Nieko. Autorė talentingai sumėtė pėdas ir sujaukė protą…
O dabar neapsisprendžiu ar pulti prie trečiosios dalies, ar padaryti pertrauką perskaitant ką nors linksmesnio?
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.