Vyrų krizės – ir ne tik

Egoistinė vienatvė atgręžia savo veidą

Būdamas arti keturiasdešimties, vyras nevalingai ima kelti gyvenimo revizijos klausimus: ką aš padariau šiame pasaulyje, ar dar galėsiu užgriebti tai, ko nespėjau, kaip elgsiuosi, jei pasitiks pavėluoti gyvenimo iššūkiai. Išmintingesnis, daugiau patirties sukaupęs ir ją apmąstęs vyras gilinasi į save: ar tai, kaip gyvenu, ir yra mano pilnatvė?

Nesukurti šeimos iki 35 – jau ne anomalija, o norma. Ir taip atsitiko dėl susikomplikavusio socialinio gyvenimo ir nuolat ženkliai gerėjančios sveikatos.

Paprastai tokio amžiaus žmogus jau turi vienokį ar kitokį išsilavinimą, yra išmokęs vieną ar kitą amatą, padaręs karjerą, gauna didesnių ar mažesnių pajamų, tačiau klausimas, ar jis jau sukūręs šeimą, ar mėgaujasi vienatve? Anot psichologo Justino Buroko, vyrų ir fizinė, ir psichologinė branda per kelis pastaruosius dešimtmečius nusitęsė nuo dvidešimties iki dvidešimt septynerių metų. Nesukurti šeimos iki trisdešimt penkerių – jau ne anomalija, o norma. Ir taip atsitiko dėl susikomplikavusio socialinio gyvenimo ir nuolat ženkliai gerėjančios sveikatos (kaip lygina psichologas, „stebiu savo šešiasdešimtmetį tėvą ir matau, kad jo gyvenimo būdas iš esmės nesiskiria nuo manojo“), kuri leidžia ilgiau išlikti jaunam. Juk kažkada buvo aiški „taisyklė“: įpusėjus studijas ar iškart po jų – šeimos kūrimas, darbas, darbas, anūkai... Šiandien šeima nebėra prioritetų viršūnėje. Santykių paieškos trunka gerą dešimtmetį ar net ilgiau, pagaliau ir tos paieškos nebūtinai turi baigtis vedybomis ir šeimos sukūrimu.

Individo laisvė, itin plačios saviraiškos galimybės ir dar platesnė jų geografija vyrą panardina į tam tikrą chaosą ir suteikia laikiną palaimos jausmą: aš ir be šeimos labai laimingas – šitiek visko pasaulyje vyksta. Egoistinė vienatvė visada labai apgaulinga: anksčiau ar vėliau ji parodo savo grimasas, nes dauguma žmonių iš prigimties turi poreikį būti bendruomenėje, šeimoje, nesvarbu, kokiu lyties pagrindu ji kuriama, – tik ten jie jaučiasi saugūs, kad ir kas jų gyvenime nutiktų. Ignoruoti – vadinasi, eiti prieš prigimtį. O traukinys pralekia taip greitai, kad ne tik nespėji į jį įšokti – jo net nepastebi. Štai tada atsiranda viena didesnių vyro psichologinių krizių: o kurgi dingo gyvenimas, kur mano vaikai? Kodėl nepatyriau ir dar nepatiriu bendravimo su jais džiaugsmo? Kokios alternatyvos, kaip įprasminti gyvenimą? Juolab kad trisdešimtmečio svajonė uždirbti pirmąjį milijoną patyrė fiasko.

Šiandien net ir sukūrę ir iki savo brandos metų išsaugoję šeimas labai dažnai nusiskundžia: „Nepamačiau, kaip užaugo vaikai: daug dirbau, keliavau po pasaulį, ilgai apsistodavau užsienyje. Su savo atžalomis šiandien beveik neturiu nieko bendra – negaliu sau atleisti, be galo apmaudu...“ O aš nieko įtaigiau nesu skaitęs už rašytojo ir eseisto Sigito Parulskio nuogos tėvystės išsakymą vienoje jo esė – „Vaikai“: „Verdu negaluojančiai dukrai ryžius, kai jinai juos susikaupusi valgo, labiau lesa, jaučiuosi, lyg tai būtų ne ryžiai, o mano rūpestis, mano išbarstyti ir niekaip į vieną vietą nesurenkami tėviški jausmai, kurie mane kankina, kurių droviuosi, kurių negaliu išsižadėti, kurie žeidžia kaip neatleistinas praradimas, kaip išdavystė, įvykusi dėl suaugusiųjų pasauliuose egzistuojančių absurdiškų, neįveikiamų konvencijų... Stovime su sūnumi kino teatro tualete, abu išsitraukę savo virkšteles, tuštiname šlapimo pūsles, spoksodami priešais save į sieną, mudu skiria simbolinė plastmasinė pertvara, bet tai, kas mus sieja, yra kur kas svarbiau, nes tai ir yra tėvo ir sūnaus santykiai, drauge atliekami tikri vyriški gestai ir veiksmai, jaučiuosi absoliutus tėvas, ir tam, kad šitas jausmas atsirastų, nereikia nieko, tiktai būti šalia savo vaiko.“

Senstančio kūno baimė

Kai keturiasdešimtmečiai, o kartais ir dešimtmečiu vyresni sužino savo cholesterolio kiekį kraujyje ar pagal taikomas medikų programas po gimtadienių pakviečiami pasitikrinti širdies ir prostatos, juos ištinka šokas: pasirodo, yra dėl ko susirūpinti. Tada atsėlina panika: pirmąsyk gyvenime stipruolis taip ryškiai ima suvokti savo fizinio kūno baigtinumą, vadinasi, ir gyvenimo baigtinumą, jei tas suvokėjas, žinoma, yra netikintis. Jis ima karštligiškai dėlioti mintyse dar nebaigtus darbus, įstrigusią karjerą, neužaugintus vaikus. Pradeda regzti pačias nykiausias mintis ir įsivaizduoja save kone mirties patale kokiuose nors globos namuose. „Bijau senatvės, tos jos dalies, kurią sudaro vienišėjantis, tarakonėjantis kūnas, kuriam nusispjaut – prijaukinta, romi, išmintinga mirtis ar gašli, laukinė, sadistinė.“ (Sigitas Parulskis, „Apsinuodijęs žemės maistu“.)

Nuogo torso nuotraukos feisbuke – jau toli gražu ne tik netradicinės orientacijos vyrų fetišas ir estetikos objektas.

Su senėjimu susiję kūno pokyčiai šiandien ir Lietuvoje tapo vyrų rūpesčiu ir dideliu interesu kuo ilgiau išsaugoti jaunatviškesnį įvaizdį. Jau ne tik praplikusi galva, bet ir alaus pilvukas, pakritusi krūtinė, seniai prarastos „šešios šokolado plytelės“ ant anaiptol neplokščio pilvo, gunktelėjęs stuburas, net netvirti sėdmenys – viskas tapo sporto trenerių, kineziterapeutų, dietologų objektais. Nuogo torso nuotraukos feisbuko profiliuose – jau toli gražu ne tik netradicinės orientacijos vyrų fetišas ir estetikos objektas.

Sigito Parulskio neapkaltinsi vaildišku dendizmu, nepavadinsi savo kūno puoselėtoju ir „estetintoju“, įvaizdžio vergu, tačiau rašytojas ir šiuo atžvilgiu visada atviras ir autoironiškas (esė „Kūnas“): „Kai manęs klausia apie mano kūno padėtį erdvėje, sakau „atletiškas“ ir nedaug prasilenkiu su tiesa, tačiau vis dėlto buvusio sportininko formos jau šiek tiek apiblukusios. Ypač prarasta viena vieta, kuri yra žemiau krūtinės ląstos, tiksliau – po saulės rezginiu: tą vietą iš granito pastaraisiais metais kalantis skulptorius kažkodėl paliko neužbaigtą, lyg būtų pavargęs, o paskui ir visai užmiršęs.“

Lolitų poreikis – kaip įrodymas sociumui, kad „dar galiu“

„Viskas lyg ir gerai, fiziškai viskas veikia it šveicariškas laikrodis, bet gyvenimas nebedžiugina“, – taip psichologui Justinui savo būseną diagnozuoja keturiasdešimtmečiai pacientai, susidūrę su gyvenimo prasmės klausimu. Vieni klaidingai įsivaizduoja, kad gyvenimo prasmės ir pilnatvės stoką kompensuoti galima alkoholiu, kvaišalais, bėgimu nuo šeimos ir mėginimu sukurti naują šeimą; kiti naiviai galvoja, kad dar suspės išmylėti visas gražiausias pasaulio moteris: juk šalia penkiasdešimtmečio į dukras tinkanti gražuolė visada veiks kaip narkotikas, kels pasididžiavimą ir didins nimfomanišką priklausomybę. Anot Justino Buroko, „pakabinęs“ jaunutę panelę, vyras dažniausiai patenkins ne tiek seksualinę, kiek savo daiktišką aistrą – turėti šalia savęs gražų, kitiems pavydą keliantį objektą. Panašiai kaip naują automobilį. Kita vertus, jauna partnerė visada bus kaip vaikas paklusni, be to, ji kartais būna užuovėja, kurią vyras pasirinko kaip išeitį pabėgti nuo išmintingos, galbūt valdingos buvusios žmonos, nes paprasčiausiai nebeatlaikė šios intelektinio ir gyvenimo išminties bagažo, pajuto konkurenciją, nebegavo dievinamų komplimentų dėl savo proto, stoto ir koto... Pasirinko užtikrintą saugumą“.

Nors... apie tai rašytojas Sigitas Parulskis savo esė „Savižudžiai“ atvirauja: „Aš lieku su savo niūriais prisiminimais ir kankinančia nuojauta, kad tiltas tarp mano intelekto ir emocijų vis ilgėja ir ilgėja. Tiltas, nuo kurio vieną dieną traukia nušokti. Arba man vidutinio amžiaus krizė ir norisi nimfetės. O juk tai baisiau už savižudybę.“

Seksualinio gyvenimo įvairovės paieškos būdingos dažnam vidutinio amžiaus vyrui. Psichologas Justinas Burokas šį poreikį aiškina kaip vyro norą pasitikrinti, sau įrodyti, ar jis dar toks pat patrauklus, seksualus, pajėgus, kai to įrodinėti net nereikėjo. „Įvertinę šią problemą akivaizdžiai matome, kad dažnai susikurta seksualinio gyvenimo krizė vyrams kyla iš menkos jų savivertės. Kita vertus, jeigu iš tikrųjų jautiesi seksualiai pajėgus, ar reikia tai kam nors įrodyti? Bet gal būtent „kam nors“ – tik ne sau pačiam. Juk užkariauti moterį yra viena, tačiau išsaugoti su ja santykius – štai čia jau visai kas kita. Vyrui pasijusti niekam tikusiam – būsena, neretai prilygstanti mirties baimei. Būtent dėl jos šiandien jie neišvengia begalės perversiškų kraštutinumų: pavyzdžiui, penio didinimo operacijas ir kitus internete siūlomus „centimetrų didėjimo“ būdus vyrai priima kaip panacėją, tikėdami magiška „dvidešimt ir plius“ galia ir pamiršdami esminius erekcijos sutrikimus.“ Ir kaip čia be Sigito Parulskio: „Anądien ji man pasakojo, kad vakare viešbučio lange mačiusi negrą. Tu tik nepagalvok, sakė ji, aš ne tokia (beje, iš karto pagalvojau, kad tokia), bet, žinai, jis buvo nuogut nuogutėlis ir tas jo... oho, sakė mano pažįstama. (...) Tačiau kad ir ko mėginau griebtis, viskas krito iš rankų. Visą vakarą man neišėjo iš galvos jos negras ir tas jo dydis. (...) Paskaičiau Heideggerį, nepraeina. Jo prakeiktos tautologijos apie valią gali vidurius susukti. (...) Naktį net blogai miegojau. Kas nors pasakytų – ko čia jaudintis dėl to sumauto intelekto. Na, šešiolika centimentrų, na, trisdešimt du. Sutikti, be abejo, galima, tačiau... Ypač naktį, kai nereikšmingi dalykai staiga padidėja, o reikšmingi tampa apskritai nepakeliamos apimties.“ („Dydis visuomet svarbu“).

Esmė ne „kas pasiekta“, o „kaip jaučiuosi“

Laimingiausi tie, kurie sugeba išsivaduoti iš rutinos ir prasmę (galbūt irgi tokią pat priklausomybę) atranda kūryboje: gali tai būti naujas verslas, paramos projektai, metus trunkantis meditacijų ciklas Indijoje ar Balio saloje, tapybos seansai dailininko studijoje, treniruotė Vingio parke ar kelių dešimčių kilometrų bėgimas Dolomitinėmis Alpėmis.

„Štai mano ketvirtos eilės dėdė Vladislovas iš Varšuvos, – pasakoja Justinas, – emociškai pozityviai gyventi pradėjo tik sulaukęs pensijos, nes įgyvendino seną svajonę: metė Varšuvą, šeimą, atvažiavo į Lietuvą, Ignalinos krašte atsiėmė jo protėviams priklausiusią žemę, pasistatė namą ir iki žilos senatvės mėgavosi kiekviena diena. Jokių amžiaus depresijų. Keturiasdešimtmečiam vyrui labai svarbus atradimo džiaugsmas – ypač tada, jei ištisą dešimtmetį kentė rutiną ir kankindamasis lipo į viršukalnę. Psichinę šio amžiaus vyro sveikatą geriausiai charakterizuoja tai, ar jis sugeba suvokti ir atskirti, kas yra svarbu ir kas menkavertiška; ar jis sugeba įsisąmoninti savo ribotumą, nusimesti dvidešimtmečiams būdingą maksimalizmą. Suprasti, kad tai dar galiu, o to jau nebegaliu – didelis menas ir išminties požymis. Šiame amžiaus tarpsnyje vertė yra matuojama ne tuo, „kas pasiekta“, o tuo, „kaip aš jaučiuosi“. Reikia atsiriboti nuo minties, kad naudingas ir įdomus esi tik dėl to, „ką darai“, o ne „kaip moki būti“. Vienas iš mano pacientų jau galėtų nebedirbti – to, ką pasiekė, pakaktų ir vaikams, ir anūkams; tačiau jis taip įsikinkęs į vagą, kad nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro nepaleidžia kompanijos vairo iš rankų, nes yra įsibaiminęs: „Jei nustosiu dirbti, pasijusiu niekam nebereikalingas...“ Jeigu keturiasdešimtmetis, paryčiais grįžęs iš klubo, vidudienį mėgina įveikti penkiolikos kilometrų trasą taip, kaip padaryti jam sekdavosi prieš dešimt metų, o ši sunkiai pasiduoda, tai normalu. Tačiau lietuviui vyrui, auklėtam būti nugalėtoju, sukyla ambicijos: juk prieš dešimt metų tai dariau ir puikiai sekdavosi.

Laimingas ir sveikas išlieka tas, kuris orientuojasi į tai, ką metams bėgant atranda, o ne į tai, ką praranda.

Dar viena į krizę stumianti problema – žūtbūtinis noras išlikti jaunam ir neadekvatus savo amžiaus vertinimas. Laimingas ir sveikas išlieka tas, kuris orientuojasi į tai, ką metams bėgant atranda, o ne į tai, ką praranda. Prisimink, kad naktinių klubų periodą gali pakeisti ramesnis „divano periodas“ su kokteiliais draugų rate. Baisu, kad šiandien „nurašoma“ ir deramai nevertinama išmintis ir patirtis. Tačiau dar baisiau, kas atsitiks po penkerių ar dešimties metų su tais vyrais, kurie pasirinko labai siauros funkcijos profesijas, kurie kaip robotai tapo kažkokių sistemų operatoriais ir kuriems nereikia gilintis į globalias gyvenimo problemas. Tik turėdamas gerą įdirbį, platų požiūrį į pasaulį gali tikėtis, kad tavęs nepasiglemš bankrotų krizės. O jei pasiglemš, išmintingai mokėsi iš jų išbristi.

Laimei, ieškant darbo šiandien vis mažiau veikia jaunystės kultas: kaip psichologas, nesu net susidūręs, kad penkiasdešimtmečiams ant kulnų užliptų ir juos išspirtų trisdešimtmečiai. Darbdaviai, matyt, jau atsikando žalio, ambicingo, save pateikti gebančio ir nepamatuotus savo paslaugų įkainius nustatančio jaunimėlio, kuris realybėje nesusidoroja net su menkiausiomis iškilusiomis problemomis. Šou verslo kriterijai jau nebetaikomi rimtesnėms profesijoms, juo labiau verslui. Netgi pats šou verslas jaunystės kultui pataikauja gana atsargiai. Atkreipkime dėmesį: visų Vakarų televizijų žinių pranešėjai yra solidaus amžiaus, nes išgirstos iš jų žinios priimamos patikimiau. Kas dirba padavėjais geriausiuose Paryžiaus restoranuose? Žilstelėję vyrai, besisukantys ten jau po trisdešimt metų, nes jų maisto patiekimas klientui suteikia istorinio restorano gourmet poskonį.“

Justinas Burokas akcentuoja, kad naujus didesnius ar mažesnius iššūkius, kurie žmogų ištraukė iš gyvenimo rutinos, visada turi lydėti daugiau ar mažiau apčiuopiami rezultatai. Tik jie įtvirtina mūsų ego. Vien proceso keturiasdešimtmečiam vyrui per maža: jei lankei dailės studiją, būtinai savo artimiems bičiuliams surenk parodą, jei pradėjai bėgioti, būtinai užsiregistruok į oficialias varžybas (valandos, minutės ir sekundės šiuo atveju nesvarbios), jei ėmeisi humanitarinės veiklos, sulauk grįžtamojo ryšio. Visais atvejais reikia veikti taip, kad pomėgis nevirstų dar vienu darbu, dar viena rutina, dar vienu nervų kamuoliu, nemigos naktų ir krizės priežastimi.