Iškart po studijų mylimą darbą atradusi Sima Svorobovič: „Ėjau ten, kur kvietė širdis“

„Maximoje“ atsidūriau iškart po studijų. Pradėjau kaip asistentė, po kelerių metų tapau komercijos vadybininke“, – karjeros pradžią mena pašnekovė.

Po septynerių metų „Maximoje“ Sima buvo pakeitusi darbovietę, tačiau, šypteli ji, neilgam. „Vis pagaudavau save galvojant, kaip būdavo „Maximoje“, kaip personalas pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje, kaip „Maximoje“ spręstume tą ar aną problemą... Po kažkelinto tokio palyginimo supratau, kad reikia bandyti grįžti ten, kur kviečia širdis. Taip ir padariau.“ 

Moters atsakomybė apima etapus nuo prekių paieškų iki derybų su tiekėjais ir produktų atsiradimo lentynose. „Nors mano pareigos tokios, kad kalėdinio šurmulio jaučiasi mažiau negu, pavyzdžiui, salės darbuotojams, tačiau apskritai jis neišvengiamas. Juk matome, kaip kolegos ruošiasi, kaip atrodo mūsų prekybos vietos, kokios naujos prekės pasiekia lentynas ir, žinoma, pirkėjus“, – sako S.Svorobovič.

Daugiausia laiko ji praleidžia biure, beveik neturi tiesioginio kontakto su pirkėjais, tačiau juokiasi, kad tai nereiškia, jog apie juos negalvoja.

Supratau, kad reikia bandyti grįžti ten, kur kviečia širdis. Taip ir padariau.

„Biure kalėdinė nuotaika jaučiasi labai stipriai, juk visi būname vienoje aplinkoje, tad susitinka skirtingų sričių darbuotojai. Antai gauname naujų skanėstų pavyzdžius, juos degustuojame visi – nesvarbu, kad aš nedirbu konditerijos skyriuje. Kasmet ragaujame ir kūčiukus – renkame, kurie skaniausi. Trumpai tariant, nors visi turime savo atsakomybės sritis ir kai kurie esame fiziškai toliau nuo pirkėjų, dirbame dėl to paties tikslo: kad viskas pavyktų ir pirkėjai gautų tai, kas geriausia, skaniausia, kokybiškiausia, ir, žinoma, už prieinamą kainą“, – patikina.

„Kartais pagalvoju: kiek išlieju prakaito besistengdama, kad žmonėms nekiltų kainos, kad jie gautų palankų kainos ir kokybės santykį. Jaučiuosi prisidedanti prie pirkėjų gerovės.“

Sima džiaugiasi, kad ši „kova“ jai pačiai miela ir motyvuojanti. Jei pavyksta pasiekti rezultatą, tai yra smagiausias atpildas už visas įdėtas pastangas.

„Esu greito rezultato žmogus, man patinka, kai idėją galima įgyvendinti iškart. Sugalvoji–padarai–matai rezultatą. „Maximoje“ šį savo bruožą puikiai realizuoju: turiu pakankamai laisvės galvoti, siekti, todėl darbas labai patinka, o ir tinka mano būdui. Džiaugiuosi, kad vadovai leidžia priimti drąsius sprendimus, pasitiki. Ir kad nebaudžia, jeigu kas nors nepavyksta, tiki, kad kitąsyk pasimokiusi iš klaidos padarysiu geriau“, – atvirauja ji.

S.Svorobovič džiaugiasi ir kolektyvo palaikymu, dėl kurio ne tik šventinis periodas, bet ir kasdienybė tampa lengvesni: „Esu įsitikinusi, kad „Maximos“ stiprybė yra darbuotojų bendrystė. Jei kolega pasako, kad reikia pagalbos, išsyk atsistoja keli žmonės ir skuba padėti – visiškai nesvarbu, nei kuriame skyriuje tos pagalbos reikia, nei kad tavo sritis visai kita.“ 

Savi džiaugsmai

Simos ir Valdemaro šeimoje šventinė nuotaika pasijunta vos sulaukus gruodžio: jau pirmąją mėnesio dieną šeima papuošia eglutę, o kad Kalėdų laukti būtų smagiau, vaikai gauna po advento kalendorių su staigmenomis.

Sutuoktiniai pasakoja, kad tarpušvenčiu stengiasi visada turėti atostogų, mat nori aplankyti kuo daugiau giminaičių, gyvenančių skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Sima kilusi iš Joniškio, o vyras – iš Šalčininkų, tad tenka važiuoti kone per visą Lietuvą. 

Devynerių Ignas ir pusantrų metukų Domas, kaip ir daugelis vaikų, labiausiai laukia dovanėlių. „Kalėdų Senelis pas vaikus dažniausiai atkeliauja Joniškyje, kai svečiuojamės pas tėvus, – pasakoja Sima. – Būna labai smagu, nes sesers šeima turi keturis vaikus. Veiksmo ir klegesio – pilni namai.“

Valdemaras šypteli, kas kam teikia džiaugsmą: vaikams – dovanėlės, o suaugusiesiems – „Silkė pataluose“! Arba... marinuoti grybai.

„Vyras labai mėgsta mano mamos konservuotus grybus, tad be jų šventės irgi ne šventės“, – juokiasi Sima.