Jurgos dienoraštis: „Tūpkis, o ne lenkis!“ – ar saviveikla sporto klube gali pakenkti

Sporto ir kineziterapijos studijoje „FitLife“ su kiekvienu dirbama individualiai – čia nėra grupinių treniruočių. Jos, kaip sako klubo įkūrėjas Romas, geriau negu nieko, bet ne taip gerai, kaip individualus darbas.

„Sportuodamas namuose ar stengdamasis atlikti pratimus, kurie nupiešti ant kiekvieno treniruoklio, žmogus gali atkartoti choreografiją, atlikti judesį taip, kaip jis įsivaizduoja. Bet kaip ir visur daug kas susideda iš niuansų: teisingos stovėsenos, pėdų padėties, savijautos. Tas pats asmuo skirtingomis dienomis gali vis kitaip jaustis – kartais neišsimiegame, ilgiau tą dieną pasėdime ar kažką suskausta, – pasakoja Romas. – Todėl, kai ateina pas mane sportuoti, visada klausiu, kaip žmogus jaučiasi, ar galime dirbti pagal programą, ar reikia kažko kito.

Nesupainiokite: asmeninė treniruotė nėra trenerio stovėjimas šalia ir teoriniai išvedžiojimai apie kūno sandarą (iš kitų sporto klubų atėję klientai kartais prisipažįsta, jog nesuprato pusės jiems sakomų žodžių).

Be to, ką gali 22-ejų metų treneris papasakoti vyresniam žmogui, atėjusiam į sporto klubą dėl kokių nors skausmų – nebent papasakoti, ką rašo vadovėlyje.

Tokiose situacijose prireikia ne tik teorinių žinių, bet ir daugelio metų praktikos. Tarkim, į tave gali kreiptis du žmonės, jaučiantys skausmą toje pačioje vietoje, bet dėl visiškai skirtingų priežasčių – vienam maudžia nuo per ilgo sėdėjimo, kitam – nuo traumų“.

Todėl aš tik džiaugiuosi, kad mane prižiūri žmogus, turintis ir praktikos, ir žinių – ilgi metai profesionaliame sporte (krepšinyje), vėliau – darbas sporto klube. Romas aktyviai sportuoti pradėjo nuo 10-ies, tai bendras jo sukauptas bagažas – 52 metai ir daugiau nei pusę jo sudaro praktika su pačiais įvairiausiais klientais.

Nesupainiokite: asmeninė treniruotė nėra trenerio stovėjimas šalia ir teoriniai išvedžiojimai apie kūno sandarą.

„Pamenu, mūsų klube kurį laiką lankydavosi amerikietė verslininkė, – pasakoja. – Tai ji sakydavo: „Aš išvis nesuprantu, kaip žmonės gali sportuoti be trenerio – kai ateinu pas specialistą, žinau, kad viską padarysiu taip, kaip reikia ir man pačiai nebereikės sukti galvos“. Aišku, būna žmonių, kurie labai domisi sportu, kūnu, fiziologija, patys daug perskaitę ir turi nemažai metų praktikos – jiems galbūt asmeninio konsultanto ir nereikia. Būna žmonių, kurie patys ir santechniką moka sutvarkyti, ir automobilį suremontuoti... Bet man labiau patinka, kai darbą atlieka specialistai“.

Galiu prisipažinti: labiausiai, ko bijojau tik atėjusi į sporto klubą, kad treneris su savo pratimais ar entuziazmu man ne padės atsikratyti skausmo, o jį tik dar labiau išprovokuos. Nes tikrai esu girdėjusi liūdnų istorijų apie nesėkmingas mankštas: vienai bičiulei po jogos užsiėmimų pradėjo skaudėti nugarą, o kitas ne itin jaunas pažįstamas, entuziastingai sportavęs apie metus, dabar tiek pat laiko vaikšto suteipuota alkūne („teipas“ dar kitaip – kineziterapinis pleistras).

Dėl visa ko pasiteirauju Romo (nors atsakymą jau nujaučiu): ar neteisingai atlikdamas pratimus gali sau labai pakenkti?

„Žinoma! – sako. – Bet kuris mūsų gali sau pakenkti imdamasis naujos srities ir nieko joje neišmanydamas – juk pirmą kartą atsisėdęs prie vairo nevažiuoji iškart į gatvę. O čia yra mūsų sveikata! Žmogus turi apie 700 skirtingų raumenų ir geriausia, jei kiekvienas raumenukas per treniruotę gauna darbo. Arba, tarkim, kodėl aš tau neleidžiu tūpčioti su štanga? Nes nuo per ilgo sėdėjimo jau turi stuburo pakitimų, todėl reikalingi dekompresiniai pratimai“.

Beje, šį tekstą rašiau sėdėdama. Tai, jums leidus, dabar jau stojuosi ir einu atlikti ką nors „dekompresinio“.