Psichologė pataria: Skyrybos. Kaip netraumuoti vaikų ir ištverti patiems?

Pasakę vaikui apie skyrybas, stenkitės jį kuo daugiau palaikyti. Įsigilinkite į tai, ką vaikas nori pasakyti, klauskite, ką jis jaučia, aktyviai klausykitės – nepertraukite jo, atspindėkite jam jo išsakytus jausmus, nesistenkite jų keisti, priešingu atveju vaikas prisiims atsakomybę už jūsų jausmus arba užsisklęs. Mažesni vaikai kartais sunkiai randa žodžių savo jausmams išsakyti, padėkite jiems rasti tuos tinkamus žodžius, atspindėkite jam tai, ką matote iš jo elgesio ir nuotaikų.

Kad ir kokios būtų vaiko reakcijos, išlikite kantrūs. Vieną dieną gali atrodyti, kad vaikas lyg ir priėmė žinią, kitą – priešingai, kad visiškai ignoruoja tai, kas vyksta. Toks sumišimas ir pasimetimas yra visiškai normalus, atsižvelgiant į tai, kokį stresą jis išgyvena.

Vaikui taip pat padės ir aktyvus jūsų meilės jam demonstravimas. Dažniau pasakykite jam, kad jį mylite. Nevenkite fizinio artumo, jei vaikas to nori, priglauskite jį, paglostykite, dažniau apkabinkite. Tiesiog būkite šalia, tai labai ramina, ypač jaunesnius vaikučius.

Padėkite vaikui suprasti, kad skiriatės ne su juo, o tarpusavyje, kad jo gyvenime abu ir toliau išliksite ir abu būsite įsitraukę į jo gyvenimą kaip ir anksčiau. Vaikas turi žinoti, kad nieko bloga, jei jis ir toliau mylės abu tėvus, nepaisant to, kad jie išsiskyrė. Taigi labai svarbu, kad jūs su buvusiu sutuoktiniu ir toliau bendrautumėte, bendradarbiautumėte, kartu aptartumėte vaiko poreikius, planus.

Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ką jaučiate vienas kitam, turite sugebėti iškelti vaiko interesus aukščiau savo neigiamų jausmų. Priešingai nei daugelis mano, tėvai gali bendradarbiauti tarpusavyje net jei jie nemėgsta vienas kito ir tai, kad jie nesugebėjo sutarti kaip partneriai, nereiškia, kad nesugebės sutarti kaip tėvai. Taigi, svarbu, kad nekaltintumėt vienas kito,  nesiginčytumėte ir nesibartumėte jo akivaizdoje, nekalbėtumėte neigiamai vienas apie vienas kitą. Tuomet jūsų vaikas tikrai turės daug mažiau tiek emocinių, tiek socialinių problemų.

Pasikalbėkite su vaikais apie ateitį – vaikams dažnai atrodo, kad išgyvenami sunkumai niekada nesibaigs. Patikinkite jį: „nors dabar išgyvename sunkų laiką, ateityje mūsų laukia dar daug smagių dalykų, taip nesijausi visą laiką.“

Žinoma, savo klausimais vaikai gali įvaryti jus į kampą, kai atsakymas ir jums patiems nežinomas. Būkite sąžiningi, prisipažinkite, kad kol atsakymo dar nežinote, tačiau anksčiau ar vėliau sužinosite, ir gyvenimas vienaip ar kitaip susitvarkys.

Dar vienas svarbus dalykas, padedantis vaikams – tai rutina. Ji padeda vaikams jaustis saugiau, todėl pasikeitusiame vaiko gyvenime pasistenkite įvesti tam tikrą kasdienę tvarką, kuomet vaikas žino, kas, kaip ir kada vyks. Pavyzdžiui, kad pirmadieniais iš darželio jį pasiims tėtis, o antradieniais – mama, kad ketvirtą valandą jis valgys pietus, o draugų gali parsivesti penktadieniais  po šešių.  Jei grafikas, kurį nustatėte, nepatinka vaikui ar yra nepatogus, atsižvelkite į tai ir pabandykite jį kartu pakoreguoti. Žinoma, rutina neturėtų būti rigidiška – juk ji tarnauja vaiko saugumui užtikrinti, o ne tam, kad „taip turi būti“.

Taipogi labai svarbu sudaryti vaikams galimybes praleisti pakankamai laiko su abiem iš tėvų. Kartais tėvai mano, kad buvimas tai pas mamą, tai pas tėtį vaikui kelia per daug painiavos. Tai ne visai tiesa. Žinoma, situacija gana kebli, jei antrieji namai būtų užsienyje, tačiau vaikai prisitaiko ir pripranta gyventi dviejuose namuose. Jiems svarbiausia, kad tėvai tarpusavyje toliau bendrautų, nesipyktų. Juos labiau skaudintų reti pasimatymai, nei nepatogumai, iškylantys dėl keliavimo iš vienų namų į kitus.

Kartais vienas iš tėvų, gal ir nesąmoningai norėdamas palenkti atžalą savo pusėn, leidžia pažeidinėti susitartas taisykles. Šiuo atveju kenkiate ne savo „eks“, bet vaikui.

Tikrai svarbu sudaryti papildomas sąlygas vaiko gerovei užtikrinti, visgi tai nereiškia, kad tėvams skiriantis, vaikus reikėtų lepinti. Įprastos, sveikos ribos turi būti išlaikytos. Kartais vienas iš tėvų, sąmoningai ar nesąmoningai norėdamas palenkti atžalą savo pusėn, perka jam brangias dovanas ar leidžia pažeidinėti susitartas taisykles.

Šiuo atveju labiausia kenkiate ne savo „eks“, bet vaikui, nes formuojate jam nuostatą, kad žmonių nesėkmės ir nelaimės yra galimybė gauti naudos sau, mokote jį nesąmoningai manipuliuoti kitais žmonėmis ir jų jausmais. Kaip jau rašiau anksčiau – savo pačių problemas, turite išsispręsti nepainiodami vaiko.

Vaikas paprastai suvokia savo tėvus kaip vieną, vientisą pasaulį. Jiems išsiskyrus jo pasaulis pasidalina į du atskirus pasaulius – tai kelia jam didžiulę sumaištį, pasimetimą ir nerimą.

Vaikas mato šių pasaulių pasidalinimą ir tikisi iš jūsų, kad:

• abu liksite įsitraukę į jo gyvenimą. Bendrausite su juo, skambinsite jam ar rašysite. Jei iš vaiko gyvenimo pasitrauksite – vaikas  jausis jums nereikalingas ir nemylimas;
• nesikivirčysite jo akivaizdoje, nes jam ir taip labai skaudu. Dėl klausimų, susijusių su vaiku, būsite iš anksto susitarę ir laikysitės vienos nuomonės;
• nerodysite savo pykčio ar pavydo buvusiam sutuoktiniui dėl laiko praleisto su vaiku, priešingu atveju vaikas pradės manyti, kad turi rinktis vieną iš tėvų ir tai įneš į jo gyvenimą dar daugiau sumaišties;
• apie savo reikalus kalbėsitės tiesiogiai ir nenaudosite jo kaip pasiuntinio;
• apie mamą ar tėtį kalbėsite pagarbiai ir maloniai, o jei negalėsite to pasakyti – nekalbėsite iš viso.

Nepamirškite, kad vaikui du, atskirai gyvenantys, tačiau laimingi tėvai yra geriau, nei gyvenantys kartu, bet įsitempę ir nelaimingi.

Šiuo laikotarpiu, kad ir koks jis būtų skausmingas jūsų vaikui, nepamirškite savęs:

• Stenkitės išlikti pozityvūs ir gyvybingi.
• Ieškokite tai, kas jus džiugintų, prisiminkite savo ankstesnius pomėgius, jei galite – remkitės į draugus, o jei labai sunku – susiraskite terapeutą, kuris jus galėtų palaikyti šiuo metu.
• Nepamirškite fiziškai judėti, sportas, šokis, įvairūs žaidimai padeda užsimiršti ir atsijungti.
• Neleiskite gyvenimui sustoti, būkite laimingi dėl savęs ir dėl savo vaikų.

Sėkmės!

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com