Verslininkas Gediminas Tursa – apie mecenatystę, Angelo kiaušinį ir Vileišių geną

Paminklo broliams Vileišiams Vilniuje, Tado Kosciuškos skvere, iniciatorius ir statytojas, pastatęs proseneliui Jonui Vileišiui paminklą Kaune, parėmęs istorinių Vilniaus pastatų restauravimą, daugybę meno projektų, G.Tursa neabejoja, kad tikro vilniečio padermė ir pareiga – saugoti, puoselėti savo miestą, jo kultūrinį paveldą, išlaikyti jį ateinančioms kartoms.

Naujausias G.Tursos projektas – Vilniaus senamiestyje, šv. Stepono gatvės skvere, atgimęs Angelo kiaušinis. Prieš šių metų Velykas išmargintas jis, reikia tikėtis, ilgus metus džiugins sostinės gyventojus, svečius ir čia plūstančius ekskursantus.

„Esu labdaringa siela. Galbūt tai – tam tikras Vileišių genas, – sako verslininkas. – Vienaip ar kitaip, šis polėkis suteikia man drąsos, pasitikėjimo savimi, o šito labai reikia mano darbe“.

Su verslininku, Vilniaus klubo valdybos nariu G.Tursa kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Ir paprastas, ir sudėtingas klausimas – ką jums reiškia Vilnius?

Labai daug reiškia: čia gimiau ir užaugau. Toje pačioje Antakalnio ligoninėje gimė mano žmona Eglė (žinoma menininkė, dr. Eglė Grėbliauskaitė – aut. past.) ir visi keturi mūsų vaikai. Tais metais, kai gimiau, toje pačioje ligoninėje mirė mano močiutė – Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio dukra Birutė Vileišytė-Tursienė. Neteko laimės jos pažinti, bet mane ji pamatė, palaimino.

Mano prosenelis Jonas ir du jo broliai – Antanas ir Petras – gimė Pasvalyje, mokslus visi trys baigė Sankt Peterburge, į Vilnių atkeliavo 1890-aisiais. Per lenkų okupaciją pasitraukė į Kauną, prosenelis tapo Kauno burmistru, jam vadovaujant miestas suklestėjo. Kai užėjo rusai, prosenelio broliai ir seserys išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, jauniausioji prosenelio dukra Rita ten tebegyvena, jai – 105 metai. Buvo atvykusi, kai atidengėme paminklą proseneliui, pasakė kalbą, nustebino susirinkusiuosius šviesiu protu ir atmintimi.

Mano senelių rusai nepagailėjo – ne tik ištrėmė į Sibirą, bet ir išskyrė. Močiutė su mano tėčiu ir jo šviesios atminties seserimi Reda sugebėjo pargrįžti namo, pasakojama, kad padėjo prosenelės į ryšulėlį susuktos ir įduotos brangenybės. Lietuvoje močiutę iškart areštavo, pasodino į kalėjimą, o tėtį priglaudė gamtininkas Tadas Ivanauskas.

Senelio likimas – klaikus. Iš pasakojimų girdėjau, kad jį, esą sušalusį, su kitais lavonais išnešė į lauką ir padėjo sniege. Kai saulė pašvietė, atsigavo, grįžo į baraką. Po Stalino mirties senelis taip pat grįžo į Lietuvą.

Rasų kapinėse, Vilniuje, turime Vileišių šeimos koplyčią, rekonstravau ją ir prižiūriu. Juk tai – mūsų visų istorijos dalis.

Prisiminkite, nuo ko prasidėjo jūsų labdaringa veikla?

Nuo tada, kai kiemo vaikams išdalindavau tėvo medžioklės trofėjų apdovanojimus – medalius (juokiasi). Norėjosi, kad nekabotų namuose, kad kiti jais džiaugtųsi. Ir taip visą gyvenimą – man svarbu dalintis.

Sovietmečiu apie savo giminę tėtis nekalbėjo, buvo tabu, juk Nepriklausomybės Akto signataras... Po Nepriklausomybės atkūrimo kartu su išeivijos lietuvio Kazimiero Bobelio žmona Dalia organizavome Vileišių giminės suvažiavimus. Viename iš jų sugalvojome, kad reikėtų pastatyti visuomeniškiems, aktyviems ir Lietuvai nusipelniusiems broliams paminklą. Sukūrėme Vileišių fondą, surengėme paminklo konkursą, užtrukome vienuolika metų, kol šviesaus atminimo skulptoriaus Regimanto Midvikio paminklas atsistojo į savo vietą. Konkursui buvo pateikta gal 70 darbų, jų peržiūrą surengėme tuometiniuose Vilniaus sporto ir koncertų rūmuose. Skulptorius taip aiškino savo idėją: daugelį svarbių sprendimų broliai priimdavo sėdėdami prie stalo, o dabar dar ir žiūri visi trys į Gedimino pilį bei joje plevėsuojančią trispalvę.

Paminklo Jonui Vileišiui iniciatyva atėjo iš Amerikos. Valstijose pavyko surinkti šiek tiek pinigų, tačiau darbą baigėme čia, Lietuvoje. Man labai patinka įsivyravęs tikėjimas: jei Kaune Jonui Vileišiui užminsi ant bato, būsi laimingas (šypsosi).

Paminklai Vileišiams – tarsi asmeninė iniciatyva, giminės interesai, tačiau yra nemažai projektų, kurie tiesiog atiteko Vilniui. Vienas iš jų – iš Užupio į Naujamiestį perkeltas Angelo kiaušinis. Skveras be jo būtų tuščias...

Rengdamas savo pirmąjį – „Senamiesčio dominijos“ – projektą, dar 1999 metais pagalvojau, kad būtų smagu ką nors palikti miestui. Tuo metu kaip tik buvo paskelbtas Angelo kiaušinio aukcionas – iš kiaušinio išsirito Užupio angelas. Mintis buvo tokia: užridensime kiaušinį ant postamento, iš jo miestui išsiridens galbūt dar viena skulptūra. Aukcioną kartu su jaunystės draugu laimėjome, kiaušinį atridenome. Iš pradžių jis stovėjo baltas, o prieš 2007-ųjų Velykas nusprendėme jį numarginti. Šio darbo ėmėsi menininkė Lijana Turskytė.

2018 metais Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė skulptūros, kuri galėtų atsirasti vietoj kiaušinio, konkursą. Laimėjo puikus kūrinys, tačiau Šv. Stepono bendruomenė griežtai pareiškė kiaušinio neleisianti nukelti. „Mes po kiaušiniu susipažinome, čia ėjome į pasimatymus, kūrėme šeimas“, – kalbėjo. Taip kiaušinis ir liko.

Praėjusių metų rudenį sutikęs menininkę L.Turskytę-Ortiz užsiminiau, kad kiaušinį reikėtų perdažyti, restauruoti ir iš naujo numarginti. Tą ir padarėme prieš pat Velykas. Džiaugiuosi, kad mano idėją entuziastingai palaikė Vilniaus klubas, man tai išties svarbu – vadovaujuosi klubo nario priesaika, kuri liepia „mylėti ir gerbti Lietuvos valstybės sostinę Vilnių, visada ir visur rūpintis miesto garbe ir gražia ateitimi. Te nebūna nei mažo, nei didelio darbo, kurio nepajėgčiau įveikti Lietuvos sostinės labui“.

Išduokite paslaptį, iš ko Angelo kiaušinis pagamintas?

Mes ilgai manėme, kad iš gipso, pasirodo, tai gipsu apteptas putų polistireno gabalas. Užtat jis nelabai sunkus, sveria apie 200 ar 300 kilogramų. Gipsas nuo jo buvo nutrupėjęs, turėjome jį kokybiškai atstatyti moderniomis technologijomis. Ir dar sugalvojome po kiaušiniu lizdą sukrauti, kaip seniau buvo, kad jis toks vienišas neatrodytų.

Ar turite paaiškinimą, kodėl vieni paminklai tampa svarbia miesto dalimi, žmonės juos pamėgsta, o kitų niekaip neprisipratina?

Sakyčiau, atsitiktinumas. Pirkdami kiaušinį, jo sėkmės numanyti negalėjome.

Netgi kolona aikštėje šalia šv. Stepono gatvės nelabai jam pritaikyta, numatyta mažesnei skulptūrai. Tačiau bendruomenė kiaušinį pamėgo, jis tapo jos dalimi. Smagu ir tai, kad iki sovietmečio šioje aikštėje veikė paukščių turgus. Istorijai tai teikia žavesio. Kaip ir šalia atsidariusi jauki vietelė – „Vištidė“.

Kaip jums atrodo, ar mecenatystė, parama menui, kultūrai vis labiau prigyja mūsų visuomenėje?

Iškart galvoju apie Vilniaus klubą. Jame susibūrusiai bendruomenei ne tas pats, kaip atrodys miestas. Tam ir susibūrėme, kad juo pasirūpintume, skleistume apie jį žinią, išlaikytume mecenatystės tradicijas. Būtent klubo dėka Vilniuje, Valdovų rūmų kieme, atsirado Martyno Gaubo skulptūra „Gedimino laiškai“, klubas žengia nemažai žingsnių, kad miestas gražėtų.

Koks Vilnius jums atrodo pasaulio kontekste?

Kalbėdamas apie tai, negaliu negalvoti apie mūsų artimiausius kaimynus ir situaciją Ukrainoje. Vilnius yra šalia Baltarusijos, o ji – beveik tas pats kaip Rusija. Ekspertai kalba, kad Lietuva šiandien yra ekonomiškai ir fiziškai stipriausia savo istorijoje, bet aš norėčiau, kad ji kasdien būtų dar stipresnė. O tik po to – grožis ir visa kita.

Turiu draugų krepšininkų, kurie kariauja Ukrainoje, nežinau, kaip jiems atrodytų kiaušinio marginimas. Galbūt geriau – dronai... Todėl atidengdami skulptūrą ir vėl parėmėme Ukrainos didvyrius.

Suprantu, gyvenimas eina į priekį, verslas eina į priekį, pamažu baigiame „Vilniaus džiazo“ projektą, aš tikiu Vilniumi, kiek tiek galiu prisidedu prie jo klestėjimo, neemigruoju.

Matau Vilnių saugų, turintį rimtų partnerių pasaulyje, teisingai valdomą ir gražų. Turime vertinti, ko esame pasiekę, eiti į priekį, būti kartu su Ukraina, o šventes švęsti.