20 metų mylimą darbą dirbanti T.Tumkevič: „Turbūt ne visiems reikia nuolatinių permainų“
„Esu pastovus žmogus, man sunku pasiryžti didelėms permainoms, bet jų turbūt ne visada ir reikia“, – šypsosi Tatjana Tumkevič, „Maximoje“ kasininke dirbanti jau beveik dvidešimt metų. Vis dėlto ji atvira: jeigu darbas nebūtų mielas, taip ilgai vienoje vietoje užsibūtų turbūt retas.
Tatjana prie „Maximos“ komandos prisijungė gana sunkiu laikotarpiu – 2000-aisiais, kai krizė ir bedarbystė kėlė daug nerimo ir nežinios dėl rytojaus.
„Pamenu, išties sunkiai dirbome, dienų buvo visokių, bet darbo pliusai nugalėjo, nes sunkmetis baigėsi, o aš niekur taip ir neišėjau“, – juokiasi Tatjana, jau ne vienus metus einanti vyriausiosios kasininkės pareigas.
Moteris itin džiaugiasi savo darbo grafiku: keturias dienas dirba, o keturias – mėgaujasi laisvadieniais. Slankusis grafikas jai labai patinka. Nors teko pabandyti dirbti visą darbo savaitę su laisvu savaitgaliu, tikina, kad toks variantas visiškai netiko jos gyvenimo būdui.
„Per tuos keturis laisvadienius turiu laiko savo svajonėms“, – kikena Tatjana, kurios optimizmu suabejoti beveik neįmanoma – šypsena jos veide nedingsta ne tik viso pokalbio metu, bet ir per fotosesiją.
Tatjana įsitikinusi: gražiems dalykams visada reikia sakyti „taip“, daug šypsotis ir neprarasti optimizmo. Šia taisykle stengiasi vadovautis ir darbe. Pastaruosius dešimt metų ji dirba Vilniaus Liepkalnio „Maximoje“ ir džiaugiasi, kad kolektyvas vadovaujasi panašiais principais: „Visada stengiamės palinkėti geros dienos, o šventiniu laikotarpiu – ir gražių švenčių. Žmogus tarsi iškart atgyja, akys sublizga. Manau, šypsena tiesiog negali sulaukti priešiškumo, todėl ir jaunesnes koleges vis raginu: šypsokitės, nes ir pirkėjams, ir jums pačioms bus gražesnė diena.“
Kasininkai – žmonės, kurie paskutiniai bendrauja su pirkėjais prieš jiems išeinant, tad, sako Tatjana, norisi juos kaskart išlydėti šiltai ir maloniai. „Šventiniu laikotarpiu pirkėjų srautai dideli, prekių daug, tačiau žmonės būna pakilesnės nuotaikos, dažnas ir mums palinki gero darbo ir linksmų švenčių. Man atrodo, šis jaukus žmogiškumas ir yra tikrasis kalėdinis stebuklas“, – šypteli.
Tatjanos kolektyve dauguma kasininkių dirba jau ne vienus metus ir santykiai seniai tapę nebe kolegiški, o išties draugiški. „Mes – kaip šeima, tikrai! Visi turime savų džiaugsmų ar problemų, pasikalbame, pasidalijame rūpesčiais. Esu vyriausia, tad jeigu reikia, duodu ir patarimų, išsakau savo nuomonę. Turbūt, ši gera atmosfera tarp kolegų ir yra pagrindinis dalykas, kodėl žmonės dirba pas mus ne vienus metus, – darbuotojams tai svarbu.“
Būti laimingam ir dėkingam
Pasibaigus darbo dienai, Tatjana sako šypsenos nepametanti ir pakeliui namo, juk namiškiai – vyras su dukra – taip pat nori pasiruošti jaukioms šventėms kartu. „Grįžus namo „įsijungia“ antras kvėpavimas!“ – juokiasi pašnekovė.
Kūčias šeima sutinka namuose, per Kalėdas mėgsta aplankyti giminaičius. O štai Naujuosius Tatjana pasakoja sutinkanti Katedros aikštėje pokšint fejerverkams. Net jeigu tądien reikia dirbti, po darbo sako skubanti susiruošti ir pėsčiomis per miestą keliaujanti į centrinę aikštę. „Rodos, po darbo dienos jau tingėtum, bet šventinė nuotaika suteikia naujų jėgų“, – vėl kikena ji.
Tatjana mena, kad kai dukra, kuriai dabar jau 23 metai, dar buvo maža, per šventes jos kartais mėgdavo išbandyti burtų, smagiai iš jų pasijuokdavo. Viliasi, kad ateityje, jeigu atsirastų anūkų, būtų smagu susikurti kokią nors kalėdinę tradiciją jau su jais.
„Švenčių ir apskritai laimės jausmas turi būti žmogaus viduje. Reikia stengtis būti laimingam kasdien, vertinti tai, kad šeimos nariai sveiki. Turiu pigesnį automobilį negu kitas žmogus? Na ir kas. Aš renkuosi būti tiesiog laiminga, todėl ir šventės man – tik dar viena proga džiaugtis. Visada tikiu, kad kita diena bus tik dar geresnė, niekada negalvoju, kad bus blogiau“, – šypsosi Tatjana.
