Iš Pasvalio kilusio didžėjaus, renginių ir radijo laidų vedėjo Jono Nainio (39) karjera prasidėjo beveik prieš du dešimtmečius. 2005-aisiais filosofijos studentas įsidarbino Šiaulių radijo stotyje didžėjumi, po metų didesnei auditorijai tapo žinomas kaip LNK realybės šou „Ideali pora“ nugalėtojas. „Netrukus gimė „Radistų“ projektas, o visa kita – istorija“, – šypteli žinomiausias šalies didžėjus.
Sausio 26-ąją pasirodo 1000-asis žurnalo „Žmonės“ numeris. Šia proga kalbiname asmenybes, kurios nuo karjeros pradžios iki šių dienų išliko aktualios ir vis dar džiugina gerbėjus savo darbais. Vienas iš tokių – Jonas Nainys. Jis neslepia perėjęs įvairius etapus: išgyvenęs ir svaigių šlovės valandų, ir sudėtingų nuopuolių.
Visgi, per tuos kelis dešimtmečius Jono žvaigždė neužgeso. Šiandien jo kišenėje – kontraktas su įrašų kompanija „Warner Music Baltics“, DJ Jovani sceniniu slapyvardžiu prisistatančiam lietuviui atviri tarptautiniai vandenys. Kalbamės su Jonu apie tai, kas jam padėjo įvairiais karjeros momentais.
Išsilaisvinimas. Mokykloje buvau kuklus, nedrąsus vaikas. Darbas radijuje mane išlaisvino. Ten jaučiausi tarsi paslaptingoje būdelėje, kurioje galėjau kalbėti vienas. Kiti manęs klausėsi ir tylėjo. Niekada anksčiau nepatyriau to jausmo. Buvau gan uždaras, bijojau žmonių. Daug metų lipdžiau save ir drąsinau, kad galėčiau laisvai pasirodyti ir kalbėti minioms. Radijas buvo pirmoji vieta, kurioje įvyko lūžis. Nematydamas šimtų tūkstančių akių, aš tiesiog kalbėjau. Netrukus supratau, kad galiu laisvai reikšti mintis ir savotiškai paliesti žmonių širdis. Įvyko stebuklas, išeiti į sceną tapo daug paprasčiau. Iki šiol radijuje jaučiuosi it žuvis vandenyje, „Power Hit Radio“ vedu autorinę laidą. Kada nors galbūt sugrįšiu ir į tiesioginį eterį.
Fotogalerija:
Juokas. Dvidešimties metų kitaip suvokiau pasaulį. Stipriai nuo dabartinių skyrėsi net mano juokeliai. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis – kai sukuri šeimą, vyksta karjeros pokyčiai – daro įtaką tavo požiūriui į aplinką, pamažu keitiesi kaip žmogus. Šiandien humoras mane lydi kasdienybėje, bet jis brandesnis ir niekaip nesusijęs su karjera. Į išorę spinduliuoju jau visai kitas vidines vertybes. Aš nesu komikas, mano kelias – muzika. Noriu per ją save atskleisti. Šmaikštūs skambučiai radijo eteryje ir „Radistų“ laikai – tik šiltas prisiminimas.
Ramybė. Kartais užgriuvus nesėkmėms, jauni atlikėjai praranda motyvaciją. Nepasisekus vieną, du ar tris kartus nuleidžia rankas. Turbūt ramiai eiti savo keliu man padeda vidinis žinojimas ir neprisirišimas prie tam tikrų laiko terminų. Neužsispiriu kažką gauti čia ir dabar, moku išlaukti. Jei nepavyko šįmet, galbūt pasiseks kitais metais. Groju ne dėl kažkokio tikslo, bet nuoširdžiai mėgaujuosi procesu. Kai gyveni savo svajone, ta veikla, kuri tave įkvepia – jauti ramybę. Su ja gimsta ir tau brangūs darbai.
Klaidos. Ne viskas visada yra taip, kaip nori. Minėtą ramybę užsitarnauti padeda klaidos. Jas išanalizavęs, supratęs ir pasimokęs gali nemažai apie save sužinoti. Socialiniai tinklai, įvairūs tinklaraščiai ir internetinės paskalos – visko tiek daug. Norint būti viešumoje reikia mokėti su tuo gyventi. Jei nepripažinsi savo klaidų, nemokėsi iš jų išspausti maksimumo, būsi trapus – daug šansų, kad nieko nebus.
Realūs lūkesčiai. Nelaikau savęs kažkokiu supertalentu, man niekas nebuvo paduota ant auksinės lėkštutės. Pirmuosius dešimt savo karjeros metų, rodės, dėjau vieną žingsnį į priekį, du atgal. Galvojau, kad nuviliu žmones, man nepavyksta kažko šimtu procentu padaryti. Nepaisant to, nekaliau savęs prie sienos. Tai buvo tarsi treniruotė. Nuoskaudos užgrūdino.
Galiausiai taip ištreniravau vidinį raumenį, kad dabar į visus projektus žvelgiu su ramybe, gal net mažyčiu pesimizmu. Žinau, kad gali nepasisekti, todėl jaučiuosi arčiau žemės. Neturiu nerealių lūkesčių. Kartais žmonės praranda nuovoką, kas vyksta pasaulyje, gyvena burbule, kur juos visi giria. Tik išeisi iš to burbuliuko, gausi bangą kitokių nuomonių. Lengva pasimesti, gali dingti motyvacija, tikėjimas. Dėl to stengiuosi nesusikurti aplink save kažko nerealaus.
Džiaugiuosi darbu su žmonėmis ir atrastu gyvenimo balansu. Šįmet vėl vesiu M.A.M.A apdovanojimus. Pirmąkart su Rolandu tą darėme 2012 metais. Neseniai pabandžiau įlįsti į seną smokingą. Ką galiu pasakyti? Tada buvau lieknesnis (juokiasi). Metams bėgant, keičiasi ir vidus, ir išorė, bet esminis dalykas turbūt išlieka – džiaugiuosi kiekviena diena, kad ir kokia ji bebūtų, o visus iššūkius priimu su šypsena.
Fotogalerija:
