Mano romanas su kineziterapijos ir sporto studija „FitLife“ prasidėjo kaip lengva avantiūra – pavyks, nepavyks, bent pabandysiu. Atrodė netgi juokinga: vidutinio amžiaus moteriškė, skausmo suimta nugara, tampa sporto influencere... Tik dabar juokas nebeima: vis aiškiau suvokiu, kad be nuolatinės mankštos labai greitai galiu grįžti į ankstesnę – reabilitacinę – būseną.
Gerai, kad yra asmeninis treneris – „FitLife“ įkūrėjas Romas. Kadangi jaučiuosi jau „patyrusi“, šį klubą lankau daugiau nei du mėnesius, šypsausi žiūrėdama į naujokę – panašaus amžiaus matematikos mokytoją, kuri kaskart garsiai vaitoja darydama sunkesnį pratimą ir pergalingai sušunka „Dešimt! Maksimumas!” atlikusi apvalų skaičių kreivų atsispaudimų ant skersinio.
Jau nebesikvatoju garsiai per visą salę pati iš savęs, kai treneris liepa atlikti pritūpimus ant judančios platformos ir tuo pat metu kilnoti 3 kg sveriantį kamuolį ar 8 kg svarmenį. Tūpčioju, prakaituoju, šnopuoju kaip ir anksčiau, bet kojos taip nebedreba lyg jas krėstų elektros srovė. Kaip ten sako: šuo ir kariamas pripranta?
Treniruoklis, ant kurio pakibusi lankstau nugarą žemyn ir vėl tiesinu jau irgi nebeprimena inkvizicijos laikų įrenginio. Kabėti žemyn galva, prisilaikant vien kojomis, netgi visai smagu. O kai pirmą kartą liepė ant jo užlipti, galvojau – viskas, užsimušiu. Neužsimušiau. Svarstau: jeigu per kelis mėnesius taip viskas pasikeitė, tai kas bus toliau?
O buvęs profesionalus krepšininkas, klubo treneris Romas vaikšto nuo vieno kliento prie kito, dalina užduotis ir, vienu metu apžvelgęs tris tuo metu salėje prakaituojančius lankytojus, pastebi: šiandien vien nugaristai čia susirinko.
Suprask – tie, kuriuos mankštintis privertė nugaros skausmai. Kadangi esu viena iš jų, galiu spėti, kad ir kiti – kaip aš – atėjo su gydytojų surašyta diagnoze, išsigandę, kad užklupo staigi ir gerokai per ankstyva senatvė, kad belieka tik atsargiai vaikščioti, sukiotis į šonus tik tiesiai nugara ir, pageidautina, visai nesilankstyti – batus užrišti gali ir kas nors kitas.
Beje, būdami vyresnėse klasėse labai juokdavomės iš tokių veltinių batų, užsegamų per vidurį mažu užtrauktuku, vadinome juos „sudie, jaunyste“. Tai dabar tik suprantu kodėl toks pavadinimas: ne visi pasiekę tam tikrą amžių sugeba pritūpti ir susivarstyti batus...
Dabar, jei randu progą atsitūpti, tai tą ir padarau. Pavyzdžiui, skusdama bulves. Arba kai reikia pramankštinti kojas, nutirpusias nuo sėdėjimo prie kompiuterio. Nes treneris labai vaizdžiai pasakoja, kad nuo ilgo sėdėjimo kai kurie nenaudojami raumenys stingsta, deformuojasi, trumpėja, dėl to laikui bėgant po truputį krypsta ir nugara. Jei nieko nedarysi, liksi ne tik šleivas, bet ir kreivas.
Beje, apie kreivus. Neseniai „FitLife“ klube sportuoti pradėjo vidutinio amžiaus vyras, kuris kreipėsi į trenerį dėl skaudančios kojos – po kelių užsiėmimų skausmai praėjo. „Tai viskas, daugiau nebeateisiu“, – pareiškė. Paklaustas, kodėl, net nustebo dėl tokio klausimo: „Taigi nebeskauda!”. „O pasižiūri į jį – visas persikreipęs, net nestovi tiesiai, raumenų nėra“, – šypsosi Romas. – Nebūna taip, kad pasportavai, skausmas praėjo ir daugiau nebesugrįš. Žmogus turi suprasti, kad jis kasdien privalo skirti dėmesio savo kūnui“.
Žinoma, bandau teisintis, jog suprasti gal ir visi supranta, kad judėti sveika, o štai prisiversti sugeba ne kiekvienas. Aš ir pati dažnai „sportuoju“ tik mintyse, žiūrėdama instagrame istorijas, kaip šauniai kokia nors mergina daro atsilenkimus namuose ar kilnoja kojas netgi nepakeldama užpakalio nuo kėdės. „Man irgi taip reikėtų“, – pagalvoju ir ... nedarau.
„Ar tavo kūnas tau padėkotų už tai, kaip su juo elgiesi?“ – retoriškai klausia treneris. Mano atsakymas aiškus: nepadėkotų. Ypač kalbant apie praeitį.... . „Juk daug nereikia – kasdien skirti bent 15 minučių savo laiko mankštai, papildomai užsukti į sporto salę. Judėti visaip gerai – ir užsiimti pilatesu, ir dviračiu važinėti, ir šokti, ir svorius kilnoti. Tik viską reikėtų daryti subalansuotai, o tam reikalingas geras asmeninis treneris – jis kiekvienam individualiai pritaiko fizinį krūvį. Jeigu daugiau išvis nieko nedarai, neužtenka tik du kartus nueiti į sporto klubą. Žmogus turi būti aktyvus kasdien. Judėjimas turi tiesiog įaugti į kasdienę gyvenimo rutiną“.
Na, gerai, sakau sau – reikės dar labiau pasistengti. Svarstau, nuo ko pradėti skaidrinti rutiną. Norėčiau nuo šokių. O kokius pratimus geriausia daryti namie ant kilimo, išsiaiškinsiu rytoj.