Jurgos dienoraštis: Smegenys taip ir gundo – „o gal geriau pagulėk?“

Vis galvoju: iš kur manyje toks stiprus vidinis pasipriešinimas rutinai, apie kurią protas sako: „tau to reikia, tai naudinga, tai padeda išvengti skausmų ir geriau jaustis“. Na ir kas, kad po kiekvienos treniruotės pati sau sakau „tu šaunuolė!“, vis tiek išaušta kita diena ir vidinis tinginys vėl ima gundyti: „O gal šiandien pailsėk ir nesportuok, pagulėk, juk taip gera nieko neveikti...“.

„Jeigu visą gyvenimą aktyviai nesportavai, nesitikėk, kad dabar staiga pajusi didelį norą“, – sako man bičiulis psichologas, kai bandau iškvosti, kodėl žmogus yra protinga, bet tokia tingi būtybė. Tačiau aš puikiai prisimenu, kad ir jaunystėje mano sportinis entuziazmas gana greitai išgaruodavo – nebent susitardavau pabėgioti kartu su drauge. Nepaliksi gi viena kitos. Dabar jau neatsimenu, kuri pirma pramiegojo, bet mūsų rytiniai bėgiojimai gana greitai baigėsi.

Sporto klube „FitLife“, kurį lankau du kartus per savaitę (taip, galėčiau dažniau), vis matau jauną atletišką mamą – ji po truputį grįžta prie įprasto sportinio režimo. Kai paklausiu, ar visada su noru eina treniruotis, sako: „Dažniausiai – taip. Bet netgi jei aptingstu, visada žinau, kad to reikia mano kūnui. Dar nė karto nepasitaikė, kad pasigailėčiau atėjusi. Todėl mane čia veda mintis, kad po treniruotės jausiuosi daug geriau“.

Kai pakalbu su sistemingai sportuojančiais pažįstamais, dažniausiai iš jų išgirstu atsakymą, kad treniruotės jiems tokia pati neatsiejama rutinos dalis, kaip dantų valymas.

„Sportą aš tiesiog įtraukiu į privalomų dienos darbų sąrašą, – prisipažįsta draugė, apie kurią visada galvojau, kad ji tiesiog nuolat dega noru pasimankštinti. – Jeigu jaučiu, kad galiu aptingti, sportinę aprangą apsivelku likus kelioms valandoms iki treniruotės – tada žinau, kad tikrai nueisiu“.

Matyt, kiekvienas turi savų metodų. Vieni iš anksto susitaria su draugais ar treneriais – neateiti būtų tiesiog negražu. Kiti laikosi griežto grafiko, kaip ir aš dabar – tiesiog žinau, kurią dieną ir kurią valandą neišvengiamai turiu pasirodyti sporto klube. Kažkas keikiasi, bet sportuoja, nes žino, kad sveika. Kažkas patiria malonumą jausdamas, kaip įsitempia dirbantys raumenys. Bet greičiausiai visi turime tą vidinį tinginį, kurį vis bandome įveikti ar apgauti, kad jis mums netrukdytų aktyviai gyventi.

„Mes paprastai žinome, ką reikia daryti, ir turime daug teisingos informacijos, – šypsosi „FitLife“ įkūrėjas, ilgametę patirtį sukaupęs treneris Romas. – Nueina žmogus į klubą, įsigyja abonementą, gražią aprangą nusiperka, visokių papildų, gal net treniruoklį namams, bet tuo viskas ir baigiasi. Dažniausiai“.

Ūmai prisimenu vieną kolegę, kuri kažkada pasiskundė, kokia brangi jos plaukimo treniruotė, nes nusipirko abonementą visiems metams, o paplaukioti nuėjo... vieną kartą.

Beje, kasdien sportuoti trukdantį vidinį „tinginį“ jau yra aprašę ir mokslininkai – šiek tiek panaršiusi internete randu galimą atsakymą į savo klausimus: tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys linkusios sumažinti diskomfortą, o sportas ar fizinis aktyvumas laikinai jį sukelia – tu prakaituoji, kankina troškulys, sunkiai dirba raumenys, širdis greičiau plaka... Be to, ir pasiruošimas reikalauja pastangų bei planavimo. Todėl smegenys ir siunčia signalus, kad „gal geriau pabūk ramiai“.

Kai praeidamas pro sofą pagalvoji – ar atsigulti, ar išeiti pabėgioti, pirmasis pasirinkimas yra labiau automatinis, antrasis, skatinantis aktyvumą, reikalauja papildomų pastangų: turi prisiminti tikslą, motyvuoti save ir įveikti vidinį pasipriešinimą. Tai yra – evoliucinį energijos taupymo mechanizmą. Mūsų protėviai turėjo taupyti energiją, nes judėjimas kainavo daug jėgų, o maisto šaltiniai buvo riboti. Taip smegenys ir „išmoko“: mažiau judėsi – lengviau išgyvensi. Todėl dabar mažiausiai kelis kartus per savaitę tenka su jomis susitarti ir gražiai paaiškinti: daugiau judėsiu – geriau gyvensiu. O jei pavyks – tai ir ilgiau.