Psichologė pataria: po pažinties blaivykloje – dramatiška meilės istorija

Išsiaiškinau apie ją viską, apie jos praeitį, kas ji per žmogus. Na, tikrai nustebau, nes nieko gero pas ją gyvenime nebuvo, viskas juoda ir daug alkoholio. Man tikrai nebuvo kur trauktis, nesu iš tokių, kad žmogų palikčiau dėl praeities klaidų.

Kaip ir sakiau, ji nutrūko nuo pavadžio, pradėjo gerti, išvažiavo pas mamą, jos ten abi pradėjo gerti, gėrė apie du mėnesius, štai jau trečias, bet nesu tikras, ar ji tai daro. Aš jai pasakiau, kad skiriamės ir viskas. Ji manęs maldavo, visa kita, bet vieną dieną vienaip sako, kitą kitaip: maždaug, niekas jai nebesvarbu. Aš nežinau, gal kur mano klaida padaryta ar kas kita. Tiesiog nežinau, ką man daryti toliau, tiesiog pamiršti man ją, ar jos laukti.

Tiesa ta, kad į ją niekada nebegalėčiau rimtai žiūrėti kaip į žmogų, niekada, nes per šį laikotarpį ji, žinau, kad susitikinėjo su buvusiu. O kai aš tai sužinojau ir jos paklausiau, ji man teigė, kad jis yra su jos mama. Na, man atrodo, jei tai tiesa, tai yra nesveika, iškrypėliška net. Nežinau kaip man viską ištverti, aš pirmą kartą pajutau meilę. Esu turėjęs prieš tai vieną rimtą draugę. Drauge buvom 3,5 metų, bet ji man pasirodė per daug vaikiška ir ją palikau, ir šiaip jos nemylėjau, eidavau į šoną, nieko jai nejutau, bet dabar viskas kitaip.

Gal man ta karma viską atgal duoda, net nežinau... Nesu iš tų vaikinų, kurie ten per gyvenimą vieną ar dvi paneles turėjo. Beje, man 26, mano žmonai – 27. Aš žinau, kad visokių žmonių yra ir visokių reikia, bet aš be proto stengiausi ją ištraukti iš duobės, o ji dabar savo noru į ją griūna. Ką man daryti ir ko griebtis? Svarbiausia, aš žinau, kad ja tik naudojasi. Esu visiškai pasimetęs. Vincas

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Sveikas, Vincai. Ačiū, kad parašei ir kreipiesi pagalbos.

Jei dabar dar ir dar kartą perskaitytum savo laišką, ką pasakytum jo autoriui? Ką jam patartum pats? Ar likti su geriančia žmona, ar ne? Ar toliau ją gelbėti nuo pačios savęs, ar judėti į priekį ir pačiam tvarkytis su savo gyvenimu? Ar toks santykis, kokį aprašei savo laiške, tau pačiam atrodo sveikas ir lygiavertis ar liguistas ir iškreiptas?

Akivaizdu, kad įšokai į gelbėtojo vaidmenį: tavo gyvenime vyksta gelbėtojo ir aukos psichodinamika, su visom iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Paprastai gelbėtojas, gelbėdamas kitą (auką) bando išgelbėti patį save: „jei aš labai ją mylėsiu, saugosiu, rūpinsiuosi, ji tikrai pasikeis, atsistos ant kojų ir taps geru žmogumi, mylinčia mane moterimi, ir aš pagaliau būsiu laimingas“.

Gelbėtojas, kas jis? Koks jis? Beveik visą bendravimo laiką jis būna aukos guodėjas, globėjas, psichoterapeutas. „Negaliu dabar taip palikti žmogaus nelaimėje, bėdoje, jam labai sunku, o gal tikrai jis būtų laimingas tik su manimi, ir aš su juo...“. Taigi: (tavo žodžiai): „tiesiog jai norėjau suteikti naują gyvenimą, kad viską pradėtų iš pradžių, suteikiau visas galimybes.“

Taigi turime tipišką gelbėjimo pavyzdį. Gelbėtojas prisiima atsakomybę už kito žmogaus jausmus, problemas ir visą gyvenimą, kartais net likimą. Neretai tokie žmonės ir patys labai daug tikisi iš kitų ir labai supyksta, kai vieną dieną auka nueina savais keliais net nepadėkojusi.

Gelbėtojas neretai skuba padėti kitam visiškai pamiršdama savo paties poreikius, jausmus bei siekius. Pameta, praranda, atitolsta nuo savęs ir dažnai tampa visiškai priklausomas nuo savo gelbėjamojo.

Visgi iš pirmo žvilgsnio geri ketinimai gali pridaryti nemažai bėdos tiek pačiam gelbėtojui, tiek žmonėms, kuriems jis siekia padėti. Gelbėjimas, aukojimasis trukdo „gelbėjamajam“ pačiam prisiimti  atsakomybę už savo asmeninį gyvenimą, tarsi atima jam laisvę. Taigi gauname atvirkščią efektą: gelbėjamas asmuo, apsaugotas nuo savo atsakomybės, pats nesistengia bristi iš savo liūno, nesibaigiančių problemų ir tobulėti. Jis ir toliau elgiasi destruktyviai ir gali pradėti net priekaištauti savo gelbėtojui ir visaip priešintis.

„Ko tu iš manęs nori, palik mane ramybėj, matai, kaip man sunku, ko tu mane kontroliuoji? Nesikišk“, nors dar vakar verkė į gelbėtojo ragelį ir klausė, ką jam dabar daryti. Jis nejaučia jokio dėkingumo ir dėl to kelia gelbėtojui pyktį. Gelbėtojas ima dar labiau kontroliuoti, kol tampa beveik persekiotoju, kuris nustato savo aukai griežtas taisykles, ima priekaištauti kiekviename žingsnyje. Galop pats gelbėtojas tampa auka – jis ima neapkęsti pats savęs, jaučiasi išduotas, atstumtas, nereikalingas ir ima jausti didžiulį nepilnavertiškumo jausmą. Belieka tik idealizuoti ir romantizuoti savo Gelbėtojo vaidmenį ir paskirtį toliau...

Auka, kas ji? Kokia ji? Greičiausiai panašiai gyveno ir šios moters mama, o gal net ir močiutė, ir taip iš kartos į kartą… Tiesiog kitaip gyventi ji nemoka ir net neįsivaizduoja, kaip: juk gyvenimas yra nuolatinis kentėjimas. Nekentėti, gyventi, džiaugtis ir būti laimingai? Na jau ne, tikrai ne, tai yra paprasčiausiai neįmanoma.  Tokia moteris jaučiasi bejėgė ką nors pakeisti, neretai ji smerkia save, kremtasi ir graužiasi, kartais, žinoma, kaltina savo vyrą, kuris nesugebėjo jos padaryti laimingos, arba savo motiną, taipogi visišką auką, kuri neišmokė jos gerbti savęs, taip pat kentėjo ir taip pat ją terorizavo (gal net terorizuoja ir dabar), o kartais – patį  likimą, Dievą...

Tokia moteris bijo prisiimti atsakomybę ir prisipažinti, kad ji pati žiauriai elgiasi su savimi.

Ji siaubingai bijo. Ir dar – tokia moteris paprastai gailisi savęs. Tai nėra atjauta sau ar savo menkos padėties pripažinimas, o beviltiška savigrauža, savikrimta, gailestis ir nuolatinis dejavimas bei skundai. Tokios moterys iš kartos į kartą sukasi tarsi užburtame rate. Vargsta vargelį, nes esą tokia jau mano dalia… Tokia moteris bijo prisiimti atsakomybę ir prisipažinti, kad ji pati žiauriai elgiasi su savimi, pasakyti sau: „Stop, aš daugiau viso to nebenoriu, daugiau taip nebegaliu gyventi!“  

Ši moteris nei myli pati savęs, nes niekada nebuvo mylima, nei gali mylėti kitą žmogų, nes ir jos motina savęs nemylėjo ir, žinoma, motina nemylėjo ir jos. Ir taip iš kartos į kartą, kol kažkas pagaliau išdrįs gyventi kitaip, pasakyti „ne“ tokiam gyvenimui bei galutinai atsisveikinti su aukos vaidmeniu. Tai labai sunku, ir jai prireiks ypatingų ir labai palankių sąlygų: geros ir išmintingos draugės, psichoterapeutės ar mokytojo, geros knygos, o gal ir princo – karžygio, kuris savo aštriu kardu iškapos visus tuos užaugusius ir apsiraizgiusius jos smegenis viržius, praskirs erškėčių spyglius beveik kaip „Miegančiojoje gražuolėje“ (arba Brolių grimų pasakoje  „Erškėtuogė“).

Kartais kankinės vaidmuo yra net labai idealizuojamas, išaukštinamas. Galbūt tik dėl idealizacijos moteris ir gali kažkaip įtvirtinti savo orumą ir vaduotis iš didžiulio menkavertiškumo jausmo. Jaučiamasi beveik Kankine, o kartais net Marija Magdalena. Dažnai jokia pagalba nėra priimama, manoma, kad tik ji viena gali visa tai pakelti, niekas jai negali padėti, vis tiek jos situacija be išeities, ir dėl to norintieji padėti dažniausiai anksčiau ar vėliau atsitraukia arba supyksta, o neretai – žiūri į ją su panieka. Aukos nėra patrauklios, nes tuo pačiu metu jos yra ir agresorės, kankintojos. Žinoma, pačios dažniausiai to nesuvokia.

Aukoms priekaištauti arba jas mokyti teisingai gyventi yra bergždžias reikalas. Jos tik dar labiau įsikabina į savo mielą ir jau beveik tapusia tikrąja jų savastimi aukos rolę. Kol jos pačios nepamatys viso šio aukos ir agresoriaus/gelbėtojo/persekiotojo šokio (scenarijaus), kol jos pačios nenorės keistis, niekas negali joms padėti, netgi tu, mielas, Vincai.

Nuolat kažką gelbėti jį paprastai verčia gilūs kaltės, baimės bei nerimo jausmai.

Prašau, nesuprask viso to, kaip kaltinimo, Vincai, bet manau, tau atėjo laikas suvokti savo elgesio motyvus, įsisąmoninti savo paties vidines problemas. Juk neretai būti gelbėtoju išmokstama vaikystėje, kai tenka rūpintis „silpna“, nelaiminga motina ar nevykėliu tėvu/seneliu/broliu.

Toks vaikas, o vėliau ir suaugęs žmogus jaučiasi vertingas tik tada, kai padeda ir rūpinasi kitais. Nuolat kažką gelbėti jį paprastai verčia gilūs kaltės, baimės bei nerimo jausmai.

Visgi gelbėtojui svarbu išmokti pradėti rūpintis pirmiausiai savimi, o kitiems palikti teisę pasirūpinti savimi. Gelbėjimas – tai nėra tikra pagalba, tinkamas rūpestis. Dažnai už tokio elgesio slypi iš vaikystės atėję kompleksai, įsitikinimai, susiję su mintimi, kad „jei kažkam atsitinka bėda, dėl visko kaltas aš“. Iš tiesų gelbėtojui reikia pagalbos pačiam, o labiausiai jam reikia išmokti mylėti save ir prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą bei nesitikėti, kad kažkas išgelbės jį.

Taigi, paanalizuokime, Vincai, kodėl gi tu pamilai moterį, kuriai esi svarbus mažiau nei taurelė (ar butelis)? Sveikesnis santykis tavo gyvenime nekėlė tau romantiškų jausmų, o šis kelia..? Kaip jautiesi, kai įsitrauki į gelbėtojo vaidmenį? Juk būtent tai tu ir darai – esi (o gal jau buvai) savo dabartinės žmonos gelbėtojas. Net jei ji ir nemato tavęs, kaip riterio, žvilgančiais šarvais ant balto žirgo (herojaus, galinčio nugalėti visas negandas ir nuvesti ją į šviesią ateitį), vis tiek norėtum tokiu būti, ir labai stengiesi juo tapti.

Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas – šis posakis labai taikliai atspindi pagalbą kitiems.

„Duoti jai šansą“, „pradėti viską nuo pradžių“ – skamba „kietai“ ir ryžtingai tarsi kino filme, tačiau realybėje viskas yra kiek kitaip. Iš pasakojimo atrodo, kad tavo žmonai „šansas“ ir „nauja pradžia“ yra visiškai nesvarbūs. Kažkodėl jie svarbūs tau, o kodėl – čia jau kitas klausimas.

O gal tu pats norėtum pradėti savo gyvenimą nuo pradžių, gauti kitą šansą ir būti nepadaręs praeities klaidų? O gal taip stengiesi „išgelbėti“ savo mamą nuo smurtaujančio, geriančio ar kitaip priklausomo tėvo? Nespėliosiu – geriau tau pačiam pasikapstyti savo praeityje ir pagalvoti, ką, vis dėl to tu tebenori išgelbėti? „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“ – šis posakis labai taikliai atspindi pagalbą kitiems.

Jei nori išsikapstyti iš tokios santuokos, kokioje esi dabar, pats ir imkis atsakomybės. Dabar lyg ir perleidi ją žmonai – jei ji nepasitaisys, tai bus jos kaltė, kad jūsų santuoka nepavyko ir esi nelaimingas. Visgi savo laimę kiekvienas kuriame patys, tad, Vincai, nuspręsk pats – tu gelbėtojas, ar skęstantysis?.. Beje, tavo atveju, tai vienas ir tas pats asmuo – tu pats! Kuo didžiausios sėkmės priimant sprendimus – gelbėti ar gelbėtis!

 Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com