20 metų konditere dirbanti Teresa Jereminovič: „Laikai keičiasi, o žmonių meilė desertams – ne“
Desertas – tai tarsi gabalėlis dangaus, sustabdyta saldi akimirka, palaima, dangiškas malonumas... Dvidešimt metų konditere dirbanti Teresa Jereminovič tuo nė kiek neabejoja. Laikai keičiasi, randasi vis naujų skanėstų, tačiau esmė išlieka: žmonės mėgsta pasilepinti desertais, o ypač per šventes.
Vilniaus Mindaugo „Maximoje“ besidarbuojanti Teresa baigusi ne tik konditerės, bet ir siuvėjos kursus, tačiau sako greitai supratusi, kad siuvimas – ne jai, o štai saldėsių gamyba tapo tokia artima ir miela, kad niekur kitur dirbti nebesinorėjo.
„Nuo vaikystės mane traukė maisto gaminimas, tačiau augdama nebuvau rimtai susimąsčiusi su tuo sieti ateitį. Vis dėlto gyvenimo aplinkybės taip susidėliojo, kad tapau konditere. Tai nebuvo pirminis mano planas, bet dabar džiaugiuosi. Tiek metų dirbu šį darbą, tad jeigu nepatiktų arba nesisektų, tikriausiai nebūtų tokio stažo. Nebeįsivaizduoju savęs kitur“, – patikina.
Paprašyta atsiminti darbo „Maximoje“ pradžią, moteris šypsosi, kad daug kas keitėsi, tačiau žmonių aistra desertams – ne. „Kai pradėjau dirbti „Maximoje“, teko prisijungti prie bandelių kepimo. Laikui bėgant, atsirado ir išsiplėtė visas konditerijos skyrius su tortukais ir kitokiais skanėstais. Poreikis tik augo, tad augome ir mes“, – sako ji.
Šventiniu laikotarpiu konditerijos skyrius vilioja dar skanesniais kvapais, mat didžiosioms metų šventėms personalas priruošia ypatingų skanėstų, puošiančių pirkėjų stalus ir, žinoma, maloninančių gomurį.
„Šventiškai papuošiame vitrinas, kone kasmet sulaukiame naujų šventinių desertų. Naujienas paragaujame, įvertiname – juk reikia žinoti, ką siūlysime. Gamini, įdedi visą savo širdį, todėl norisi, kad žmonėms patiktų. O kai supranti, kad vienas ar kitas skanėstas atsidurs ant šventinio stalo, dar labiau stengiesi, kad pyragaičiai būtų geros formos, gražiai papuošti, kad plokštainį būtų lengva lygiai supjaustyti... Atrodo, smulkmenos, bet saldėsius žmonės perka mėgautis, grožėtis, jie turi būti skanūs, gražūs, kvepiantys... – entuziastingai sako Teresa. – Kartais žmonės pagiria, padėkoja – tai pats geriausias įvertinimas, apima malonus pasididžiavimas savimi.“
Konditerė pasakoja, kad bene labiausiai pirkėjų mėgstamas desertas – maskarponės sūrio tortas. Be jo dažnas nebeįsivaizduoja ir šventinio stalo: „Kiek save šiame darbe prisimenu, tiek šmėžuoja mintyse maskarponės sūrio tortas. Žmonės jį labai mėgsta: perka įvairioms progoms, taip pat ir didžiosioms metų šventėms.“
„Pamenu, buvo laikai, kai mes pačios tortus, kitus desertus nešdavome į vitrinas, o prie jų prieš šventes nusidriekdavo eilės... Žmonės neįsivaizduoja šventinio stalo be saldėsių, nes kada, jei ne per šventes, leisti sau iš širdies pasilepinti?“ – šypsodamasi priduria.
Šventiniu laikotarpiu, kai darbų tik padaugėja, Teresa sako esanti dėkinga kolektyvui, su kuriuo visi iššūkiai – įveikiami. „Skyriuje esame pasiskirsčiusios sritis ir atsakomybes, bet komandinis darbas visada išlieka. Jei matau, kad šalia kolegei tortas griūva, juk nesėdėsiu ir nežiūrėsiu, – reikia padėti. Visos stengiamės dėl bendro rezultato“, – pasidžiaugia ji.
Šventės tokios, kokias susikuriame
Po darbų T. Jereminovič skuba namo – čia stalą paruošti reikia savo šeimai, kuri, žinoma, tikisi ir desertų. „Turbūt nėra šeimos, kurioje per šventes nebūtų saldumynų, taip pat ir pas mus. Bet žinote, kaip sako: „Batsiuvys be batų“? Ši patarlė turbūt ne šiaip sau atsirado, nes joje nemažai tiesos, – juokiasi Teresa. – Namuose, būna, jau pritrūkstu fantazijos ir jėgų, bet šventės, žinoma, yra tas laikas, kai norisi ant stalo turėti gardžių patiekalų. Suprantu, kad, be manęs, niekas jų ir nesukurs.“
Vis dėlto prie šventinės ruošos prisideda ir vaikai Alina, Dima bei Tomas. Jaunesnysis sūnus gaminti labai mėgsta, todėl noriai eksperimentuoja virtuvėje.
Šeima sako neįsivaizduojanti Kūčių be mielinės tešlos pyragėlių su džiovintais grybais arba uogiene. „Ko nors kito gali ir nebūti, tačiau jeigu nebus mielinių pyragėlių, kokios tada šventės?!“ – juokiasi jie.
Pamaininį darbą dirbančiam vyrui Ivanui per šventes, deja, dažnai tenka būti būtent darbuose, todėl šeima ne visada turi galimybę prie šventinio stalo susėsti kartu. Vis dėlto Teresa pasakoja, kad nėra padėties be išeities: buvo tokie metai, kai prie stalo šeima su tėčiu „sėdėjo“... virtualiai.
„Paskambinome Ivanui ir nors pusvalandį, bet tokiu būdu visi kartu pasibuvome. Buvo ir taip, kad visi nuvažiavome Naujųjų išvakarėse pas jį į darbą, net katiną pasiėmėme! Trumpai pabuvome, kad netrukdytume darbų, tačiau vis tiek susitikome. Galimybės ne visada yra tokios, kokių norėtume, bet galima bent kažką susikurti iš to, ką turime. Jeigu tik yra noro“, – šypsosi Teresa.
